Karjeros laipteliu aukščiau per dvi savaites. 2 dalis

Tęsiu savo pasakojimą „karjeros laipteliu aukščiau per dvi savaites“ įkvėptas noro papasakoti jums.

6:00 ryto, užkaičiu savo žaliąjį virdulį pilnut pilnutėlį vandens. Dalį karšto skysčiu užplikinu arbatą, dalį supilu į termosą. Peiliu tepu sviesta ant sumuštinių, kita ranka dedu kotletus į indelį ir ruošiuosi savo pirmąjai darbo dienai.

Nuotaika puiki, už lango šviečia saulė. Čia buvo tie Liepos karščiai, kurie nualino Lietuvą. „Game On“ ryte prasideda. Užsimetęs kuprinę, apsiavęs džinsinius bridžus ir užsimetęs juodus marškinius tapsenu į stotelę.

Dabar kai šią žiemą rašau visą tai ir prisimenu šią šiltą vasarą, jausmas tiesiog nerealus. Pasijaučiu lyg į mane šviestų saulė, o aš eičiau gatve ir grožėčiausi motina gamta.

Stotelėje mergina, baltais aptemptais šortukais, kurie dengia jos įdegusias kojas. Šią užkalbinu:

Aš: „Labas, tau teko dirbti prie statybų?“

Ji: „Labas, neteko“ su šypsena veide, o kodėl klausi ?

Aš: „Matau iš tavo kojų, jog dirbai“ šypsodamasis flirtuoju

Ji: „Ko tau mano kojos užkliuvo?“ Juokiasi panikė.

Aš: „Jei kada sutiksiu dar kartą tave – pasakysiu“ mirteldamas akį nueinu į troleibusą..

Šis smagus pokalbis „pramušė“ mano rytinę nuotaiką ir aš puikiai jausdamasis atvažiuoju į statybos aikštelę.

Štai mane pasitinka Rimvydas, ištiesia ranką, šiam atspaudžiu atgal ir judame link persirengimo vagonų. Gaunu liemenę, šalmą ir pirštines. Šalmas – raudonas. Nieko po kelerių metų jis bus baltas).

Užeinu į tą persirengimo vagoną. Norisi nosį užsikimšti nuo tų nešvarių koinių kvapo. Kvapo, lyg vyras visą karštą vasarą dirbęs aikštelėje su storomis kojinėmis darbiniuose batuose, prakaito sušutusiuose, grižęs namo ištrauktų ir pakabintų kojines, visiems mėgautis jo nuostabiuoju kvapu. Sau mintyse pasakau „ ne, jau tokioje kiaulidėje nesirengsiu“. Einu link kitos vagono, atsidarau, keli vyrai sėdi ir čia kur kas tvarkingiau ir nėra to kvapo.

Ateinu, pasisveikinu su vyrais, prisistatau ir pradedu persirengti. Štai prie šais mane –  rusiukai. Man su rūsų kalba – problema. Žinojau, kad vienu ar kitu atveju ją privalėsiu išmokti. Dirbi čia – puikus būdas tuo pačiu išmokti šią kalbą.

Šiltais žvilgsniais šie žmonės nepasitiko. Visgi aš labai jaunas ir dar naujas čia. Žmogus neturintis jokios vertės. Galvoju, palaukite 😉

Judu link objekto ir mane pasitinka už mane gal metais vyresnis vyrukas. Štai jis atveda mane prie vadinamosios „miešalkės“. Žiūriu į jį ir matau, gal kokio 1.7m, vidutinio sudėjimo, tačiau nervingų judesių vaikiną. Mintys, jam reikėtų laisvumo. Vaikinas parodo kaip reikia dirbti su įrenginiu.  Pradedu po truputį darbuotis.

Jaučiu, kaip šis nueina ir tempia tas darbo valandas su savo „bendraminčiu“.  Pirmą dieną jaučiuosiu nedrąsiai, viskas čia man nauja. Bet sakau, čia juk tas pats „kas susipažinimas su merginomis“, man tik reikia susipažinti su  „aukštesnės vertės vyrais“ – meistrais, brigadininkais, statybos darbų vadovu.

Dirbu toliau stebėdamas aplinką, kaip vyksta visas statybos darbų procesas.  Baigiau savo darbo dieną. Po varginančios dienos grįžtu namo ir susitinku su savo mokiniu. Vėl įgaunu pasitikėjimo, didžiuojuosiu tuom ką darau.

Išaušta kita diena. Vėl prabundu, pažiūriu pro langą. Rytine gaiva dvelkiantis rytas. Atvykstu į darbą ir jaučiu, kaip pačiame darbe mane ignoruoja tas vaikinas ir jo „bendramintis“. Jie net pietauti su manimi nenorėdavo eiti. Matydavau jų ne draugiškus žvilgsnius ir jausdavau atstumiančią kūno kalbą. Negaliu taip stipriai teigti, kad jie nebuvo linkę su manimi bendrauti, bet šie žmonės akivaizdžiai matė, kaip aš vienas atėjau į šį naują darbą ir norėjau susirasti draugų.

Taigi aš dirbdavau pastato apačioje, lauke. Mano užduotis būdavo – tiekti mūrininkams košę. Taigi užtaisydavau tos košės ir galėdavau švaistyti savo laiką. Tačiau nusprendžiau pats užkilti į viršų ir susipažinti su žmonėmis, kurie mūrijo.  Judam toliau! J)

Užlipau į viršų ir išvydau kaip dvi komandos vyrų  sustojusios gražiai eilute deda vieną po kitos plytas. Darbas čia vyko. Vieną dieną man šioje vietoje susiklostė palanki situacija. Vienos komandos mūrininkai turėjo išvažiuoti į kitą objektą ir toje komandoje liko tik viens mūrininkas.

Pasijutau labai vertingas. Aš jam tiekdavau ir plytas ir košę. Jam tereikėdavo tik dėti ir mūryti jas. Aš jam net į kibirus supildavau košę. Pajutęs savo vertę, aš priėjau prie jo ir paprašiau, jog šis mane pamokintų mūryti. Iš pradžių jis vangiai atsakė, bet aš žinojau, kad pritarimo neriekia laukti.

Pasiėmęs plytą ir kelmę (mūrininko įrankis) aš jau imu košę iš to bliūdo ir dedu ant tos plytos. Tuo momentu jo klausiu  ar gerai košę tepu ant plytos ir gerai mūriju. Šis jau niekur negalėjo dingti, o pasakyti žodžiams „padėk plytą ir nemūryk“ jis buvo per silpnas.

Taip plyta po plytos aš išmokau mūryti. Susidraugavau su šiuo mūrininku. Kartu mes važiuodavome į darbą, pietaudavome. Kai mane pamatė mūrijant apačioje esantys vyrukai, kurie švaistė laiką ir nenorėdavo bendrauti su manimi, šį kartą patys pradėdavo pokalbį ir lepteldavo: „ką mūrininkas? J“

Labiausiai įsimintiniausia buvo, kai vieną dieną mūrijau ir užlipo vyriškis baltu šalmu – darbų vadovas Rimvydas. Šis stabtelėjo ir su nuostaba paklausė: „Tu mūryti moki?“. Rimvydo veide įsižiebė šypsena ir jis man daugiau jau nebeleido apačioje dirbti pagalbinio darbų.

Pasitikėjimas savimi, Straipsniai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Seminarų Naujienos


  • Krepšelis

  • NAUJAS DVD!!! Kaip suvilioti merginas kai tau 40-60 metų

  • Kaip susipažinti su mergina centre ir įtraukti ją į santykius

  • Susitikimai Gyvai

    susitikimai gyvai kaune 2
  • Kaip Pasitikėti Savimi – Turėti Milijardierių Klientų ir Svajonių Moterį

  • Sek mus Facebooke!


Jūsų naršyklė nepalaikoma. Rekomenduojame naudote Google Chrome.
X