Pragaras Airinui Lukiškių kalėjime (III)

Trečia dalis

Pavalgęs pietus, pirmadienį, trečiadienį, penktadienį, sekmadienį būsiu išvestas į pragulą (1 valandos pasivaikščiojimas plytiniame 16 kv metrų garde po dangumi). Dabar turiu kankintis būdamas alkanas, laukti vakarienės 17:20 val. Iš pradžių, atvežtas į Lukiškes, iš patirto streso nieko nevalgiau ir tik praėjus tam tikram laikui pradėjau po truputį valgyti. Kadangi šis ėdalas neskanus, tai dauguma suimtųjų/sulaikytųjų su kuriais teko kalėti, suvalgo puse arba visai nieko, o kitką išmeta. Ir taip visi patiria alkio jausmą ir kankinasi. Dažnai skaityti, rašyti negaliu, nes kankina alkio jausmas, neina susikoncentruoti.

Man trečiadienį turėjo atnešti produktus iš parduotuvės, tačiau jų neatnešė. Pasakė, kad tu gausi ketvirtadienį arba penktadienį. Atėjo penktadienis ir aš negavau. Sustingau vietoje, negalėjau pratarti nė žodžio, ašara ištekėjo iš akių, nes žinojau, kad reikės kankintis iki kitos savaitės trečiadienio, kur vėl paduosime prašymą apsipirkti. Parašiau skundą dėl šios situacijos. Auklėtoja ir parduotuvė paliko mane likimo valioj, o man iš skausmo plyšo širdis. Maisto čia neužtenka, jeigu neturi pinigų ir niekas iš laisvės neperveda – kankinsiesi bado jausme. Mano visus pinigus areštavo teisėsauga, aš per dvi dienas viską praradau ir mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis.

Šiaip ne taip iškentęs sulauki vakarienės. Kankindamasis jos sulaukiau. Vakarienė: kepta žuvis, 100 g; bulvių košė, 200 g; burokėlių salotos, 100 g; duona (juoda) 100 g; margarinas 5 g; arbata su cukrumi, 200 ml. Ten net ne kepta žuvis būna – ten atšalusi silkė. Nuo tokios vakarienės aš niekaip nepavalgau. Prašiau direktoriaus, kad jis man padidintų du kartus vakarienės porciją, nes aš neprivalgau. Jis man net neatrašė, neatsakė. Jeigu laisvėje neturėtum artimųjų, draugų – nusižudytum čia. Nes išeiti iš kūno jau geriau, nei čia kankintis ir būti žeminamu.

O pavalgius vakarienę prasideda didžiausia kančia, tragedija ir košmaras. Po valandos vėl pradedi norėti valgyti, o iki kito valgio 12-a valandų. Baigiu vakarienę valgyti 18 val., o pusryčiai 6 val. ryto. Visuomet vakare didžiausias apetitas, o kameroje, kurioje nusilupęs tinkas, drėgna, neturi šaldytuvo ir jokio maisto. Tada kažkaip turiu suimti save, kankintis iki kol ateis 22 val. ir eisiu miegoti ir dings alkio jausmas.

Vakare apie 21 val. visuomet pradedu girdėti, kaip staugia iš skausmo ir vienatvės kalinys iš kitos kameros. Jis staugia ir verkia tuo pačiu metu: “Viršininke viršininke! Padėkite prašau!!!” – man pačiam ašara rieda ir aš pats verkiu jį girdėdamas.

Per skausmus ir kančias iškentę sulaukiame 22 val. Išjungia šviesas, įjungia naktinę lempą, kuri stipriai šviečia į akis ir neleidžia užmigti ir palieka tave likimo valioj per naktį. Tu sulauki vėl 6 val. ryto. Ir taip diena iš dienos.

Airinas (pažemintas, išsityčiotas, tačiau vis dar kažkaip laikausi, stengiuosi nepalūžti, rasti viltį)

 

Be PatrauklusVyras.lt leidimo draudžiama naudoti ir platinti paskelbtą informaciją svetainėje PatrauklusVyras.lt kitose interneto svetainėse bei žiniasklaidos priemonėse

Airinas Arutiunian, Gyvenimo būdas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *