Sveiki, vyrai, čia yra laiškas žmogaus, kuris man papasakojo savo istoriją – kelią į komunikabilumą.
Aš gimiau, užaugau ir dar tebegyvenu Rokiškyje. Aš nuo 18m dirbau įvairius skirtingus darbus. Šiuo metu dirbu vairuotoju, vežioju klientams užsakymus. Patinka man vairavimas, dinamiškas darbas. Teko dirbti salės darbuotoju, vairuotoju B kategorija, kroviku, barmenu – padavėju, pardavėju – konsultantu, vadybininku ir šiuo metu vairuotoju. Gyvendamas ir plačiai atmerktomis akimis stebėdavau geresnių galimybių ir taip pat čia tarsi ieškojimas savęs buvo, kur labiausiai save realizuoju ir pan. Tai tokios įvairesnės darbo patirties turiu. Aš manau ateityje norėčiau dirbti sau. Turiu vieną mintį – turėtų pavykti įgyvendinti.
O kalbant apie savo gyvenimo istoriją – tai turėjau sunkią vaikystę – nes gimiau negirdintis, iki 3 metų gyvenau tylos pasaulyje, tik po kurio laiko daktarai diagnozavo stiprų neprigirdėjimo laispnį. Tai po to jau pradėjau nešioti pirmąjį klausos aparatą, kurio dėka išgirdau pirmuosius garsus, intergravausi į girdinčiųjų pasaulį. Lankiau darželį kaip ir visi kiti vaikai. Taip pat lankiau 4m pas profesionalę logopedę, kuri mane išmokino kalbėti taisyklingai, mąstyti, orientuotis ir pan. Labai padėjo, jos dėka kalbu laisvai ir taisyklingai, kas mano atveju su tokiu stipriu neprigirdėjimo laipsniu mažai kas bendrauja žodžiai, o daugiau gestų kalba. Po logopedės buvo du keliai: 1) eiti į neprigirdinčiųjų, kurčiųjų mokyklą; 2) eiti į paprastą girdinčiųjų mokyklą. Buvo pastarasis variantas. Pirmus 4m buvo žiauriai sunku, bet per kančias į žvaigždes! 🙂 tai po to jau vėlesnrse klasėse jau buvo paprasčiau, o 9-10 klasėse jau pirmūnas buvau ir aplenkiau kitus pirmūnus, tada jau rimtesnis progresas buvo, tada labiau patikėjau savim! 🙂 aš dėl klausos aparatų nekompleksuoju, kai būdavau pasimatymuose jaunesnis, tai patikdavo stebėti merginų reakcijas. 🙂
Pabaigiau mokyklą, po to pabaigiau univerą, darbai ir taip tas gyvenimas eina toliau.
Aš vaikystėje buvau uždaras žmogus, bet man tai nepatiko, norėjosi pasikeisti, būti bendraujančiu, atviresniu ir pan. Tai lipau per save ir man pavyko! Įkeliu savo pasakojimą.
Kas liečia bendravimą su merginomis, tai kai jaunas buvau, eidavau dažnai ir daug į pasimatymus ir bendraudavau su jomis, kad pažinčiau ir perprasčiau moteris kažkiek, kad būtų laisvumas ir lengvumas. Turėjau ir romaną ir rimtus santykius. Bet man trūksta to labai labai labai stipraus pasitikėjimo savimi ir žinių bei praktikos moterų viliojime.
O dėl tikslų su verslu – tai norėčiau atsidaryti savo vairavimo mokyklą. Artimiausiu metu sieksiu įgyti vairavimo instruktoriaus licensiją.
Na va papasakojau apie save labai daug, kad žymiai geriau pažintum mane.
Pasidalinsiu mintimis iš savo gyvenimo kaip aš tapau labiau bendraujantis, komunikabilesnis visuomenėje. Gal jus tai įkvėps, suteiks daugiau pasitikėjimo, drąsos bei ryžto.
Vaikystėje aš buvau labai uždaras žmogus, labai mažai bendraudavau su žmonėmis, mažai veiksmo ir mažai to džiaugsmo būdavo, galbūt dėl to, kad buvo savi sunkumai, išbandymai gyvenime darė savo. Kai buvau vaikas trūkdavo man to bendravimo, matydavau kaip aplinkiniai bendrauja, džiaugiasi, dalinasi savo emocijomis, iš šono pažiūrėjus, pastebėdavau, kaip tiems aplinkiniams lengva bendrauti, bendrauja laisvai, linksmai ir atsipalaidavę. Su laiku, metams daugėjant, paauglystėje supratau, kad dėl to reikia stengtis, įdėti pastangų, reikia būti įdomiai asmenybei, turėti ką pasakyti, papasakoti, daugiau pasitikėti savimi ir labai stipriai norėti pakeisti save ir savo elgesį.
Taigi pradėjau mąstyti nuo ko reikia pradėti, kad tapčiau labiau bendraujantis, koks kelias į komunikabilumą?
Supratau, kad pirmiausia reikia domėtis aplinkiniu pasauliu, turėti pomėgių, pažinti save, skaityti knygas, kad turtintum savo dvasinį pasaulį, ugdyti pasitikėjimą savimi, ryžtą, pozityviai žvelgti į pasaulį bei savo gyvenime įnešti kuo daugiau optimizmo. Juk tiesa, kad optimistus, kurie teigiamai žvelgia į gyvenimą, nuolatos šypsosi, lengviau ištveria sunkumus, bendrauja ir tiesiog mėgaujasi savo gyvenimu, aplinkinius juk traukia. Kai galvoji apie teigiamus dalykus, tai ir teigiamą ir pritrauki.
Bendravimas – nuostabus dalykas, visiems žmonėms reikia bendravimo, jis praturtina, pradžiugina, suteikia džiaugsmo, puikių emocijų, bendraujant tarpusavyje kiekvienas vis kažką naujo sužinome, vis kažko išmokstame.
Atėjus tokiam supratimui, aš pradėjau nuo minčių eiti prie veiksmų. Pradėjau skaityti prasmingas knygas, domėtis aplinkiniu pasauliu, knygos skatina vaizduotę, minčių reiškimą, taip gimsta naujos mintys, idėjos, turi kuo sudominti aplinkinius žmones, ką nors įdomaus ir gero papasakoti kitiems. Taip pat sportuoti, užsiimti aktyvia veikla, įnešiau savo gyvenime daugiau naujų dalykų, atradau gyvenimo džiaugsmą.
Po kažkurio laiko priėjau prie pačio bendravimo. Praturtinus savo asmenybę naujais dalykais, aš pradėjau žengti pirmus žingsnius tikro ir įdomaus bendravimo link. Iš pradžių pradėjau drąsiau reikšti savo nuomonę tarp draugų. Po to po kurio laiko perėjau prie pažįstamų žmonių, ten reiškiau savo nuomonę mintis, o galiausiai po to prie nepažįstamų – taip žingsnis po žingsnio įgyjau pasitikėjimo savimi, drąsos, ryžto, mano bendravimas išsiplėtė. Supratau, kad bendravimas yra nuostabus dalykas, kai atrandi įdomių žmonių, asmenybių, kuriomis gali diskutuoti įvairiomis temomis apie viską, kuomet gali valandų valandas apie bet ką kalbėti, va čia yra tikras bendravimas!
Su laiku viskas klostėsi puikiai, toliau bendraujant ir sustiprėjus charizmai, tapau komunikabilus žmogus, su bet kokiu žmogumi nėra sunku užmegzti kontaktą ir apie ką nors pabendrauti.
Taigi tokie mano žingsniai sėkmingo ir įdomaus bendravimo link, tampant komunikabiliu žmogumi, lengva tikrai nebuvo, reikėjo įdėti nemažai pastangų ir noro, kantrybės, bet kai labai nori, viskas yra įmanoma! Atmink tai ir niekada nenuvertink savęs! kiekvienas žmogus gali būti įdomus, tik vieni moka atsiskleisti, o kiti – ne.
Draugai bendraukite ir mėgaukitės gyvenimu! :))
Tomas
