Paskutinėmis pavasario dienomis, universitete prieš prasidedant sesijai, dauguma studentų skuba atsiskaityti darbus, kad nereikėtų pirkti skolos lapelio. Dėstytojos darbo valandos trumpos, laiko mažai, o norinčių „praeiti“ daug. Atėjęs į paskaitą pamačiau ne tik savo grupiokus, bet ir eilę išsirykiavusių pašalinių moksleivių. Durys atidarytos, auditorija užpildyta, girdisi susinervinusios dėstytojos balsas:
– Neturiu aš laiko taisyti darbus, ateik savo laiku, arba kitą dieną!
Po šių žodžių sklinda savimi nepasitikinčio vyro pasiteisinimai po kurių seka dar didesnis šurmulys, primena turgų.
Įžengdamas pro duris garsiai pasisveikinau, padaviau namų darbus ir gavau atsiskaitymo užduotį. Užbaigęs darbą padaviau dėstytojai. Jos žvilgsnis buvo nukreiptas į krūvą popierių ant stalo, ir pasigirsta sakinys tarsi iš užsikirtusios plokštelės: „Nėra laiko šiandien taisyti, laukia dar krūva žmonių už durų. Visą savaitę…“. Nutraukiau sakinį neskubančiu balso tonu:
– Supratau, ateisiu rytoj.
– Supratai? ,- Pasižiūrėjo apstulbusiu žvilgsniu.
Atsisveikinau ir išėjau namo.
Kitas dvi dienas padariau lygiai tą patį, jokių kvailų beta krizenimų ir nusirašinėjimų. Taupiau savo ir dėstytojos laiką, nešvaisčiau nei vieno žodžio ginčams dėl atlikto semestro darbo klaidelių, neprašiau leidimo apsiginti daugiau darbų nei pridera tą dieną, bendravimas vyko tiesiai šviesiai, nekreipiau dėmesio i aplinką ir jos trukdžius.
Paskutinę atsiskaitymo dieną turėjau apsiginti darbą ir parašyti kontrolinį per tą pačią dieną. Ėjau gerai pasiruošęs ir nieko nebijojau. Atsidūręs prie auditorijos pamačiau, kad ji sausakimša ir nėra nei vienos laisvos vietos, bet atsiskaitymas turėjo įvykti. Viduje garsiai pasisveikinau su dėstytoja, o ji pamačiusi metė žvilgsnį, tarsi pastebėjusi seną pažystamą. Paklausė kas atėjo ne savo laiku, išvarė lauk ir pašaukdama mane vardu pasodino į tą vietą. Po kelių minučių prieidama prie kiekvieno studento duodavo traukti užverstas užduotis, ir priėjusi prie manęs pasakė:
– Imk šitą užduotį, greičiau padarysi, liks laiko kontroliniam darbui parašyti.
Nuėjus dėstytojai iš galo pasigirdo tylus juokas: „gera naktelė buvo, ane?“ . Jokių emocijų „nei šilta, nei šalta“.
Baigus gintis darbą atnešė kontrolinį:
– Čia užteks apskaičiuoti atramos reakcijų jėgas.
Atidaviau darbus, su šypsena veide palinkėjome vienas kitam geros vasaros.
Šita būsena kurią jaučiau šiuo laikotarpiu kai gyvenau vienas nebūčiau galėjęs apibūdinti, dabar pasakyčiau, kad tai buvo pirmieji ALFA žingsniai. Deja po savaitės grįžau namo, į tą pačią duobę, senus draugus, ir kaip bebūtų gaila vėl užsiklijavau „lopo“ etiketę.
Armandas
Sveikas, iš tikrųjų tokie žmonės, kurie supranta ir suvokia kitą – kiek jis darbų turi ir kaip jam stogas važiuoja – labai vertina. Vertinama todėl, kad jie neinkščia kaip Beto`s, yra tiesiai šviesiai. Tokius žmones prisimenam. Šauniai labai pavarei, tikrai pirmieji žingsniai ir pasijautimai ALFA.
Ką reiškia jaustis ALFA? ALFA jaučiamasi tuomet kai visiškai nerūpi žmonių nuomonė ir siekiama užsibrėžtai, agresyviai savo tikslo. ALFA jaučiamasi, kai kiekvienoje socialinėje situacijoje gauni rezultatus, kokių nori, tikiesi. O jei gauni prastesnius – vertini procesą – t.y. kiek jau sugebėjai pasiekti.
Aš pats kai studijavau, matydavau kiek yra studentų, kurie ateina malti šūdo ir kiek mažai yra tokių, kaip Armandas – ateina, padaro ir „nepisa“ proto kitiems. Matot, jam kažkoks studentėlis leptelėjo: „gera naktelė buvo, ane?“ – Armandas nieko nereagavo. Geriausia reakcija – jokios reakcijos.
Vakar buvom su mokiniu prekybos centre. Filmuoja operatorius mokinį, aš žiūriu iš šono. Prieina vyrukas, matosi iš veido pavargęs ir bandantis įrodyti ir pakeisti pasaulį, sako: „ar žinot kad negalima filmuoti prekybos centre? O ta mergina žino kad jus filmuoja?“
Aš juokiuosi žvengiu iš jo, jis dar nubėgo ir pasakė tai moteriai. Pagalvojau – kiek yra žmonių, kurie neturi ką veikti? Jie neturi savo gyvenimo, tikslų, jie yra nepatenkinti, nelaimingi, bando kažką apsaugoti, įrodyti, apgailėtina. Geriausia yra paleisti ir priimti tiesiog, kad visuomet tokių neturinčių ką veikti bus ir visuomet žmonės leptelės tau kažką. Kai turi nežmonišką pasitikėjimą savimi, visi aplinkui tave esantys žmonės į antrą eilę stoja. Tavęs niekas negali sustabdyti, negalėjo ir negalės. Ar aišku? Niekas.
Kita dalykas – turi išsivalyti draugus. Žinau tai liūdna, tai reikalauja pastangų, bet ar nori tame pačiame šūde sėdėti? Jei nenori, tai imk ir daryt. Sakyk Ne ir viskas. Gali apsakyti: „sorry, seni, jeigu kada kokiam porno filme filmuosiuos – pakviesiu ir tave, o dabar aš noriu nutraukti mūsų ilgalaikius santykius ir baigti šitą meilę“ – iš viso, tau net nereikia pasakoti, tu paimi ir nutrauki. Atsimink aplink tave pilną draugų, kurie neturi savo gyvenimo krypties, kurie neturi tikslų, kurie švaisto laiką ir galvoja kad IR TU TĄ LAIKĄ ŠVAISTAI.
Klausimas yra tas, kas gyvenime daugiau pasiekia ALFA ar BETA?
Patrauklus Vyras
