Jau dešimta vakaro, oras puikus, vakaras šiltas, dvelkiantis nuotykiais . Įsėdu į troleibusą, jame tylu, sėdi keli žmonės. Atsisėdu gale, tokioje pozicijoje, iš kurios matau visą troleibusą.
Menų gimnazijos stotelėje įlipa skubanti panelė. Ji atsisėda priešais mane. Jos rankos blaškosi, greitai išsitraukia užrašų knygutę ir puola kažką užrašyti. Kurį laiką jokio dirsčiojimo į mane, bet po kurio laiko, pajutus jog aš į jos pusę atsisukęs, ji pažvelgia tiesiai man į akis .
Įdomu tai, jog ne kaip eilinė mergina, ji nenusuko akių nuo manęs ir žiūrėjo taip aštriai ir giliai į mane, jog teko man akis nuleisti ir nusišypsoti! Nieko panašaus anksčiau nebūdavo, – kiekvienam žmogui žiūrėdavau tiek į akis, kad jis pirmas jas nuleisdavo ar pasukdavo galvą į šoną.. Mane šis merginos akių kontaktas sužavėjo ir aš užgrūdintas pickup`o, nieko nedelsdamas prieinu, lėtais žingsniais ir ramiu, bet garsiu balso tonu sakau :
– Pamačiau panelę, kad į mane spoksote, todėl nusprendžiau susipažinti, – ant galo humoras ir šypsena . Paduodu ranką – Šokėjas.
– Ieva (susijaudinusi, veide plati šypsena )
– Turbūt labai patikau? Su sarkazmu.
– Pamenu psichologijos pamokas, kai mums įrodinėjo koks gali būti galingas ginklas – akių kontaktas, nei ištarti žodžiai. Aš tai pati supratau dabar . Juokiasi panikė
Susipažinom, išsišnekėjom, turime perlipti į kitą troleibusą. Išlipam klinikos stotelėje, o čia tai buvo !
Klausykit ištempę! Atsisėdu ant suolelio, ji taip pat. 3 IOI`s :
– Kiek Tau metų ?
– Ji laiko gerą akių kontaktą ir pats diždiausias,- ji paliečia mane – pakušina, sako :
– Tai krepšinį žaidi, kad tok aukštas esi su saldžiai šypsena veide. Ir aš pasuku veidą, pažiūriu jai į lūpas ir lėtai, švelniai pabučiuoju ją !
– Kodėl tu taip padarei ! Kodėl ! Tu toks drąsus !
Jai patiko, o aš šaltakraujiškai, šelmišku žvilgsniu su šypseną veide žiūriu į ją . Iš tikrų, tai buvo nereali akimirka mano gyvenime! Taip pakrovė mane energijos!, mes sulaukėm kito trūlo ir abu traukėm į saulėteky.
.Ieva, išplėšk iš užrašų knygutės lapely ir užrašyk savo telefono numerį. Ji staigiai puolė plėšt lapely, aš pajutau kaip galiu nesunkiai valdyti situaciją ir ją. Geras jausmas.. .
Išlipam saulėteky, palydžiu ją iki jos namų, paimu jai už rankų, pritraukiu prie savęs, pabučiuoju švelniai jos kaklą, glamonėju jos nugarą, jai tai patinka ! She Love IT ! . Pereinu neskubėdamas prie lupų, pabučiuoju karštai ir atsisveikinam
Finale, aš taip buvau laimingas ir patenkintas savimi, grįžau į bendrabutį su lapuku, kuriame Ievos numeris. Tai dar ne viskas! Išsiimu daiktus iš kišenių, o lapuko tai, po velnių nėrą!, čia jau būčiau sulaužęs vieną iš charazmatiškumo taisyklių, bet aš išlikau ramus, ir leidau savo protui galvot po velnių, aš nepasidaviau emocijom!
Pagalvojau, aha, kur aš jį galėjau pamesti? Lauke ne, troleibuse irgi ne, o gal lifte kai raktus ėmiau iš kišenės? Išeinu iš kambario, paspaudžiu atvažiuot liftą, atvažiuoja – o lapelio nėra… Paspaudžiu atvažiuoti kitą liftą ir ką jūs galvojate?! Ten mano brangiausias lapelis!.
Išlikdamas šaltakraujis ir nepasiduodamas emocijomis aš radau ta sumautą lapelį, aš nesulaužiau vienos esminės PUA taisyklės. Linkiu visiems, skaitantiems šį mano dienoraštį, išlikti bet kokioje gyvenimo situacijoje ramiais ir užtikrintais!. Atminkite, juk stresas, tai ne blogis, o organizmo perspėjimas apie gręsiantį pavojų ;).
