Ar žmogus su diplomu patrauklesnis darbo rinkai?

Taip jau dažnai nutinka, kad susipažinęs su žmogumi paklausi, ką jis ar ji veikia. Dažniausiai atsako, kad studijuoja, bent jau jis ar ji taip galvoja. Kai paklausi ką, tai dažniausiai žino tik pavadinimą, bet ką su tomis žiniomis ar išsilavinimu darys, tai tik miglotos fantazijos. O galiausiai sako: mano tėvai baigė ir man liepė, sako, lengviau darbą rasiu.

Iš tikrųjų daugumos negalima pavadinti studijavimu, o tik studentavimu. Kuo tai skiriasi? Tuo, kad kai studijuoji, tai būni pasirinkęs tokią specialybę, kuri tau patinka. Tu turi tikslą ir žinai, jog įgijęs išsilavinimą dirbsi būtent tai, ką studijavai 3 ar 4 metus, todėl sėkmingai atlikdamas praktikas kloji tam pamatus.

Vėliau, pradėjęs dirbti ir norėdamas kilti karjeros laiptais, gali įgyti dar aukštesnį laipsnį toje pačioje ar panašioje srityje, kurioje tau trūksta žinių. O kai studentauji, tai tiesiog mokaisi „bileką”, įgauni žinių, tampi protingesnis už visus kitus kartu sudėjus ir dirbi prekybos centre salės darbuotoju ar kasoje, apsaugos darbuotoju, ar dar kokį kitą nekvalifikuotą darbą.

Studentavimas – tai būdas vis dar netapti savarankišku ir gyventi iš tėvų kišenės, nes juk tėvai nori, kad jų vaikas taptų išsilavinęs, patrauklus darbo rinkai ir tam atiduos tiek pinigų, kiek reikės. Juk jų laikais taip ir buvo. Kas išsilavinimo neturėjo, buvo eilinis darbuotojas, kas turėjo – buvo darbų vykdytojas, meistras, inžinierius, vadovas ir t.t. Kai kurie ir dabar dar tokie likę, nes europinė sistema nesugriovė jų darbo vietų.

Seniau gamyklų buvo daugiau negu reikia, todėl ir darbo vietų buvo daugiau negu reikia. Todėl visi absolventai gaudavo darbą. Dar, kad būtų šiek tiek lengviau, turėjai priklausyti komjaunuoliams arba komunistų partijai, ar bent jau draugų ten turėti.

Dabar darbo vietų gerokai apmažėjo, gerai apmokamos darbo vietos liko tik valstybės tarnyboje, savivaldybėje, seime, kariuomenėje ir pan. Tai tie ir toliau kyla karjeros laiptais, turi savo darbo vietas, laiku gauna normalius atlygius. Tiesa, tai yra nebūtinai tie, kurie studijavo – gali gauti ir tie, kurie studentavo, bet reikia priklausyti vienai iš valdančių partijų arba turėti ten pažįstamų ir darbą valstybės tarnyboje tikrai gausi.

Toliau, ką pastebėjau savo gyvenime. Jei gerai pamenate, rašiau, kad ketinu stoti į universitetą, pasirinkau tam privatų verslo universitetą. Bet aš visada mėgstu ištirti nuodugniai savo kailiu tai, ką man siūlo reklama ir visi kiti dalykai.

Tyriau, tyriau ir supratau, kad vis dėlto tame universitete aš nieko naujo jau ir nebesužinosiu, nes aktyviai domiuosi neformaliu ugdymu, o tie lektoriai atsineša žinias iš geriausių ne tik Lietuvos, bet ir užsienio universitetų. Taigi, būsiu gavęs popierių, galbūt būsiu patrauklesnis darbo rinkai, turėsiu privataus prestižinio universiteto diplomą.

Taip pat būsiu išmetęs krūvą pinigų už tas pačias žinias, kurias turiu galimybę gauti nemokamai arba, palyginus, už simbolinę kainą JCI organizacijoje. Dar būsiu sugadinęs krūvą nervų su namų, individualiais, grupiniais, kursiniais, diplominiais ir kitokiais darbais. Nemėgstu daryti darbų, kurie neneša jokios praktinės naudos.

Tokių kolegijoje padariau tokią šusnį, kad greičiausiai jei sudėtum į krūvą, tai pusę rūsio užkimštum… O kas iš to? Juos palaiko archyve kelis metus, o vėliau sudegina šildydami patalpas. Mano darbai buvo vieni geriausių, puikavosi stenduose, įvertinti geriausiais pažymiais, kitiems darydavau darbus už pinigus. Bet praktiškai tų įgytų teorinių žinių nesugebėjau pritaikyti, nes visose kitose žiniose buvo didelė spraga. Taip nutinka daugeliui žmonių Lietuvoje. Galiu tik pasidžiaugti, kad vis dėl to nesu vienintelis.

Būdamas „Eigulių bendruomenės“ tarybos nariu turėjau galimybę pabendrauti su trimis mokslų daktarais prie vieno stalo. Bendravau laisvai, kaip lygus su lygiais ir daugumos mano žinių lygis nenusileido jų žinių lygiui. Kai tai papasakojau tėvui, jis iki šiol juokais vadina mane mokslų daktaru.

Deja „Eigulių bendruomenėje“ turėjome tik vieną docentą, mokslų daktarą, kuris labai retai lankydavosi posėdžiuose dėl savo užimtumo, nespėjo ir manęs pažinti. Dėl susikirtusių interesų teko pasitraukti. O interesai susikirto todėl, kad visi kiti tarybos nariai, o ypač pirmininkas tik studentavo ir galvoja, kad vienas gali kalnus nuversti ir kad jau visai pakeliui juos beverčiant, tik kažkaip „Lietuvos rytas“ parašo įvertinimą, kad Eiguliuose buriasi besmegeniai. Tai toks trumpas paaiškinimas, kodėl aš ten buvau taip trumpai. Atsiprašau, kad nukrypau nuo temos.

Išvados būtų tokios – pasirinkite gyvenime tai, ką mėgstate ir darykite tai, darykite ir dar kartą darykite. Taip, padarysite klaidų, bet jas pataisius vėl gausite rezultatus ir garantuoju, kad jie bus geresni. Žmonės, pabandę vieną kartą dažniausiai nuleidžia rankas, nes jų verslumo įgūdžiai netinkamai suformuoti vaikystėje. Neneigsiu, į tą tarpą dažnai papuolu ir pats, bet kuo toliau, tuo sąmoningiau valdau tą realybę ir pasiekiu geresnius rezultatus. Tiesa, esu kietakaktis, retai nusileidžiu, todėl rezultatų pasiekimo greitis netenkina net manęs paties.

Neseniai pasidalinau straipsniu apie vaikino sėkmę, kuris jau būdamas penkiolikos metų ir besimokydamas gimnazijoje sukūrė verslą, nes to norėjo. Tai buvo puikus praktinis įrodymas, kad aukštasis išsilavinimas ir diplomas tam visiškai nereikalingas.

Išsilavinimo ir diplomo siekite tik tokiu atveju, jei nenorite būti sau šeimininkas, arba kai esate sau šeimininkas ir jaučiate, kad jums trūksta žinių. Įgijęs diplomą dažniausiai geriausiu atveju gali būti savo srities specialistas, uždirbantis gerą atlygį. Jei to norite, tada pirmyn, studijuokite, bet jei ne – negaiškite savo brangaus laiko!

A.K.