Pirmoji pamoka
Vykstu pas Šokėją. Troleibusas. Įlipu, išsimušu taloną. O! Priekyje šalia panelės laisva vieta, visos kitos vietos užimtos, taigi praktiškai be baimės prieinu:
– Čia neužimta?
– Ne.
Pradėjom važiuoti ir nežinau ką pasakyti… Viena, kita stotelė… Sukaupiau jėgas:
– Tai kur važiuoji?
– Kąąą? (Koks tavo reikalas, ir aplamai ko čia prisiknisai – pagalvojo ji)
– Tai kur važiuoji? Keista, kai kažkas užkalbina troleibuse. (gana gerai ir natūraliai išsivarčiau)
– Jo keista… (atsileido ji)
Na, o toliau pokalbis apie nieką (mokslus, kur gyvena ir šiaip visokie “š”). Gerai, kad ji buvo komunikabili, taigi ir pati palaikė pokalbį, žodžiu nereikėjo bendrauti, kaip su siena, nors be abejo buvo keletas nemalonių pauzių. Štai ir mano stotelė, apsikeitėm vardais ir atsisveikinom.
Ateinu pas šokėją, patikrina jis mano namų darbus ir pagal tai gaunu keletą užkalbinimo scenarijų, pasibandom viską praktiškai. Pasijuokiam iš mano nemokšiškumo (nesu aš toks prastas, tiesiog vyrai netraukia) ir judam į trasą!
Einam link stotelės, mintyse virškinu viską – kas, kaip… Ir Šokėjas kaip iš giedro dangaus:
– Va imi tą, kur prie Swedbanko!
Atsisuku – kažkokia moteris rudai apsirengus, atsukus nugarą ir nežinia ko stovi prie banko durų. Tik ne tai!!! Niekada vienas prie tokios neprieičiau… O gal atsisuks kokia mama „sorak pet“… Bet einu, kas bus tas…
-Labas, tai ko čia lauki?
Atsisuko ne mama, bet tikrai ne pati jauniausia ir gražiausia žemės būtybė…
– Ai laukiu, viduj eilė didelė…
– Tai eik į vidų. (Jeigu kas nors tobulesnį atsakymą sugalvosit, parašykit Facebooke ant mano sienos…)
Neatsimenu, kokių dar ten saldžių žodelių pasakiau, tiesiog pajutau, kad blogiau jau būti nebegali ir nešiau kudašių…
– Gerai, iki…
Senai tiek juokiausi, kiek tada nueinant! Gera dozė vitamino C!
Einant link stotelės dar vienas pribėgimas iš nugaros, keli žodžiai ir išsiskyrėm. Ji mat ką tik atsisveikino su draugu…
Stotelė, prieinu prie dviejų panų. Vėl kažkokias nesąmones šneku, gerai kad greit prisijungė Šokėjas, pataisė padėtį. Pamenu tik tokią pokalbio ištrauką:
– O kur tu gyveni? (klausia ji).
– Ai centre kažkur… (deja taip pasakiau AŠ).
Įlipam į „trūliką“, žiūriu dvi tikrai simpatiškos panelės stoviniuoja, neragintas pradedu pokalbį:
– Tavo megztukas labai derinasi prie mano liemenės.
Na ir prasidėjo. Prisijungė Šokėjas, tikrai smagiai pabendravom, o ir aš jau kalbėjau nebe kaip lopšelinukas. Tiesa Šokėjui pasirodė jos labai jaunos (būsimos pirmakursės), na o man visai lipo (išsiauginčiau), turbūt tik dėl to, kad esu alkanas, kaip vilkas.
Išlipam ir einam link katedros. Gavau taikinį, pribėgu, pradedu pokalbį:
– Tu turbūt banką apiplėšei, kad taip skubi?
Nepamenu, ką ji atsakė, tik supratau, kad buvo tikrai graži, nors tas jos špaklius visai manęs netraukė… Greit atsisveikinom, nes ją pašaukė draugė.
Einam toliau, nuseku vieną į parduotuvę ir suskystu… Nesugalvojau ką pasakyti, apsidairiau ir išėjau. Šokėjas ragino pasivyti ją, bet sugalvojau krūvą priežasčių, dėl ko aš turėčiau to nedaryti… Gavau dar tris taikinius, prie jų taip pat nepriėjau. Tai per graži, tai pe baisi, tai kaip čia vysiuos iš nugaros…
-Va, matai ta juoda, vykis!
Praskanavau ir nusprendžiau, kad ši – verta mano dėmesio. Zuikuti, palauk parbėgu!
– Labas, tai kur eini?
– Į parduotuvę.
– Tai ko kamuolio nepaspyrei? (kažkokie vaikėzai buvo paridenę jai po kojom) Nemėgsti sporto?
– Ne, nemėgstu.
Na greit ji nusisuko į parduotuvę, o aš dėl to visai apsidžiaugiau, nes su tokia už dyką tikrai nedraugaučiau. Beje – gavosi tikras interviu…
Sekantis priėjimas Kudirkos aikštėj. Pasiveju tokį tikrai neblogą gyvunėlį:
– Labas (ir bla bla bla).
– Labas. (dar keli žodžiai iš jos lūpų) Ne. (visa jos kūno kalba kalbėjo – greičiau nuo manęs pasitrauk.Nieko nelaukęs aš taip ir padariau.)
O, zuikutis su žaliais bateliais!
– Labas, tavo bateliai labai tinka prie mano liemenės.
– … (Išsprogdino akis, žiūri į mane ir mintimis sako: tu turbūt tas išsigimėlis, kuris pagauna jaunas paneles ir supjausto dalimis?!)
– Ko tokia nekalbi? Retai kas gatvėje užkalbina?
– Na taip…
Galvojau, kad su ja tai tikrai nieko neišeis. Ji žiauriai manęs išsigando. Tačiau taip gavosi, kad papasakojau vieną istoriją apie save, kuri ją labai sužavėjo. Po tos istorijos ji ne tik, kad atsivėrė, tačiau stipriai susidomėjo manimi. Ir štai, atėjo metas sukti į priešingas puses, tai be jokio liūdesio atsiveikinau, ji juk tik dešimtokė (Sorry, bet prieš prieinant man taip nepasirodė).
Priėjimas prie sėdinčios panelės katedroj:
– Labas, tai ko lauki?
– labas, draugo.
– Mmm.
Patylėjau, paklausiau, kokios muzikos klausosi, davė paklausyti (kas leido arčiau jos prisėsti), dar kažką pakalbėjau ir atsisveikinau. Mano kalba buvo nevykusi, o ir jos vardas Saulė…
Sekantis priėjimas. Panelė sėdėjo ir kažką rašė. O tai lengvai atidarysiu!:
– Labas. Tai kam laišką rašai?
– labas, ai sau…
Pokalbis vystėsi gana lengvai, radom bendrų temų. Ji buvo muzikantė ir tikrai noriai bendravo. O aš pasinaudojau proga ir papasakojau jai žiedų rutiną (tiesa, kai skaitydavau internete, kažkaip lėkštai man ta rutina atrodydavo, o vat realiai – visai kitas reikalas!).
– Matau nešioji žiedą. Žinai ką reiškia, kai žmogus ant šito piršto nešioja žiedą?
– Ne, o ką?
…
Na pagrabaliojau jos pirštelius ir atsimojavom. Ji išbėgo pas draugę. Numerio neprašiau, nes tiesiog jos išvaizda manęs netraukė – tai nereiškia, kad ji buvo baisi. Visai miela panelė (Žana ar Žaneta – kažkas iš „ž“…)
Boom, stovyniuoja toks neblogas katukas, Šokėjas man jo neatidavė ir nubėgo pasiimti sau. Parodė pavyzdį, nors ir nesėkmingai, tačiau buvo ko pasimokyti.
Na ir paskutinis pribėgimas. Pribėgau neragintas. Vėl tas pats openeris apie apiplėštą banką ir tas pats lopšelinuko bazaras. Gerai, kad greit atvažiavo jos autobusas…
– Na ką, buvo malonu, Šokėjau, iki sekančio!
Bet pala pala! Atsukim vaizdajuostę atgal! Iki tos vietos, kur išlipus iš troleibuso „Mis špaklių“ pakvietė draugė.
Šokėjas sako:
– Va matai, ta juoda sėdi, imk!
– O tau neatrodo kad ji gal vyresnė. (Iš nugaros į ja žvelgėm.)
– Jo ji vyresnė, labai gerai, imk! (Paėjus iš šono nustatė Šokėjas.)
– Bet man sunku su vyresnėm. Aš kažkaip blogai su tokiom jaučiuosi. (Ir bla bla bla.)
– Imk!
Prieinu. Vien dėl to, kad greičiau galėtumėm eiti prie kitos. Visai be jokių lūkesčių.
Priesėdu per gerus šimtą penkiasdešimt centimetrų:
– Labas, tai ko lauki?
– Labas, ai nieko…
…
Ji – būsima medicinos antrakursė. Ji – tikrai labai simpatiška (ji, ne jos Loreal Paris). Ji – šokėja. Ji – mėgsta važinėtis dviračiais. Ji – protinga. Ji – mėgsta sėdėti ir grožėtis pasauliu. Ji – pažįsta knygą. Ji – turi gražią šypseną. Aš – turiu jos numerį.
Pokalbis truko kokias 20 minučių. Gal jis ir nebuvo tobulas, tačiau sekėsi tikrai puikiai! Tikrai ją sudominau! Nustebinau ją! Turėjau apie ką pasakoti ir mačiau, kad jai tai patinka. Buvo žiauriai lengva, įdomu ir gera su ja bendrauti. Kartais ateidavo minčių “gal jau reikia eiti, juk manęs laukia, juk reikia padaryti daugiau priėjimų, gal nereikia iš pat pradžių jai tiek dėmesio rodyti”, bet tas mintis keisdavo kitos: “niekur tau nereikia eiti. Sėdėk čia. Čia yra toji akimirka, kurios tu dar ilgai nepamirši”. Kai išsikalbėjom ir viduje pajutau, kad jau laikas:
– Tai, klausyk, užrašyk savo numerį ir aš tau atsiųsiu tos knygos pavadinimą.
– Čia tik vietoj grotelių turėtų būti devynetai, ne tą paspaudžiau (screentouch’o daugiau nepirksim)
– Aha, okey, pasikeisiu. Koks ten sakei tavo vardas, Lina?
– Ne, Miglė (vardas pakeistas).
– Ai, teisingai. O mano vardą atsimeni?
– Tautvydas?
– Ne, Eidminai Zaksai. Na bet nieko, tau atleidžiama, nes mano vardas sunkus. Tai gerai, iki, sėkmės, Migle!
Su pasakiška šypsena ir euforija pakilau nuo katedros laiptelio…
Reziumė:
Per 3 valandas įvyko tiek, kiek tikrai nesitikėjau.
Šokėjas po kiekvieno priėjimo duodavo patarimų.
Patarimų gaudavau net pokalbio metu per „laisvas rankas“, tačiau nepavykdavo jais paisnaudoti, nes kai sakydavau tai ką į ausį kuždėjo Šokėjas, skambėdavo žiauriai nenatūraliai. Taigi vėliau tiesiog išsitraukdavau ausinę ir bandydavau viską rutulioti savo jėgom. Kartais susimaudavau, tačiau kartais būdavo visai neblogai.
Žiauriai geras dalykas, kurio išmokau: nereikia klausinėti belenkokių nesąmonių (ale į kokią valstybę labiausiai norėtum nuvažiuoti?), klausk to, kuo tu domiesi, klausk jos apie tuos pomėgius, kuriais tu pats užsiiminėji. Taip išsiaiškini ar turit ką nors bendro, dažniausiai ji to pačio paklausia tavęs o tada turi apie ką papasakoti. O kas svarbiausia, jei ji turi bendrų pomėgių, leidi jai suprasti, kad ne tik jos išvaizda tau rūpi. Žodžiu visų pirma jai testas „Ar ji verta mano dėmesio“. Atrodo – paprasta. Tačiau, kai to nežinojau, nuolat susimaudavau…
Pagrindinės mano taisytinos vietos:
- Nesusistabdydavau einančių panų. Nepasiūlydavau prisėsti, o tiesiog eidavau šalia.
- Mažai flirtavau.
- Imdavau interviu.
- Kūno kalba: rankos kišenėj, mažai gestų.
- Naudodavau: „mmm“
- Nepriėjau prie visų taikinių.
- Mažai naudojau žiedų rutiną.
Taigi realiai padariau 3 sėkmingus priėjimus, kuriuose „apie kažką“ kalbėjomės, ir tai ėjosi gana natūraliai.
Didžiausias mano pasisekimas – be abejo tas setas, kuriame gavau numerį. Ne dėl numerio. Dėl to, kad sugebėjau prieiti prie žavios panelės, turėjau ką jai apie save papasakoti, sugebėjau sudominti ją. Mums abiems buvo gera. Tokį gražų paskutinį vasaros vakarą prie katedros sėdėjo ir smagiai bičiuliavosi du nepažįstamieji… Romantiška ar ne?
Tiesa dabar kiek baisu: žinau, kad reikės pakviesti ją į pasimatymą ir bijau viską sumauti. Na bet, kaip bus taip. Juk nesėkmių nebūna – tik pamokos. Cha – visai gerai būtų prieš tai su kokia prastesne pasipraktikuoti, ar ne? Žiūrėsim kaip čia bus…
Kartais nekęsdavau savęs, kai klube ar kokiam baliuj girtas panom šnekėdavau nesąmones. Nekęsdavau savęs, kai tapdavau klounu, kad tik jai įtikčiau. Jausdavausi už kitus prastesnis.
O dabar džiavausi savimi. Aš, kaip niekas kitas, priėjau prie jos gatvėj. Blaivas. Ir parodžiau, kad nesu ne tik už tuos „klubinius“ prastesnis, o tiek geresnis, kad manęs ir su „penkiuke“ ar „ratuotu riteriu“ nepavytų! Aš esu viskas!
P.S. Grįžus namo apdovanojau save tortu su kokiais 15 E priedų. Matyt gyvenimą kokia savaite susitrumpinau… Na bet nieko, juk tai ką šiandien patyriau iškeisčiau ne į vieną savaitę nuobodaus gyvenimo!
“Vyras turi vienintelę galimybę pabėgti nuo savo senojo “aš” – išvysti naująjį “aš” moters akių veidrodyje” (“Žaidimas” – Neil Strauss).
Linkiu sau nesustoti! Į aukščiausią kalną tik žingsnis po žingsnio!
Eidminas Zaksas
Antroji pamoka
Parėjau namo ir leidau R. Kelly‘iui man garsiai sudainuoti „I‘m The World‘s Greatest“!
Na, o dabar nuo pradžių.
Sekančią dieną po pirmos pamokos tokį „gruzą“ užgaudžiau… Visu kūnu bijojau vėl pasirodyti mūšio lauke. Tas jausmas, kai jautiesi paskutiniu Mozambiko asilu… O dar ir baimė prarasti „savo“ mieląją Miglę…
Sekanti diena – pasakiau sau: niekas nenutinka be priežasties. Jeigu man ir nepavyks seselės Miglės suvilioti, kažko iš to išmoksiu. Jei ir bus akimirkų, kai jausiuosi, kaip ką tik paminėtas gyvūnas – tai padarys mane tik stipresniu! Priminiau sau ir M. Jordan’o žodžius: aš galiu susitaikyti su nesėkme, tačiau nesusitaikysiu su nepabandymu! Ka gi – nuotaika “užsitūrbino”, pirmyn!
Iš pradžių galvojau vienas mieste apšilti, bet… Tai kur tas kietumas?! Kur tas tavo Jordan’as dingo, aaa?! Nepriėjau nei prie vienos. Pasitikėjimas be abejo krito, sėdu į „trūliką“ – vos ne vos užkalbinau nepatrauklią nepanelę. Pokalbis vyko visai skalndžiai, tik iš jos jokio susidomėjimo – ai nieko tokio, bent pradžia yra!
Išlipu prie Šokėjo namų ir paskambinu Miglei. „Susifeilinau“… Šnekėjau kaip darželinukas – kaip žirnius išbėriau tai ką mintyse buvau išmokęs, jokios intonacijos, jokios energijos… Net jos pačios nesiklausiau (tik girdėjau tarpus, kada galiu įsiterpti). Daugiau niekada negalvosiu, apie ką paskambinęs kalbėsiu. Besukant ratą aplink Šokėjo namus sutikau paną, prie kurios vakar visiškai susimoviau. Nuoširdžiai nusišypsojau. Taip – nuotaika krito, bet tik ne energija! Viduje niršau, pykau ant savęs! Degiau noru kuo greičiau išbėgti į mūšio lauką ir taip smarkiai save viešai apdergti, kad pokalbis telefonu su gundytoja, paliktų tarsi žibuoklių rinkimas miške!
Užeinu į mokytojo urvą, gaunu keletą patarimų, keletą priminimų, pamoko mane rutinos apie delno linijų reikšmes.
– Ok, dabar tu ant manęs pabandyk.
Pabandžiau, ištaisė mano klaidas.
– Ok, pabandyk dar kartą. (Mintyse: ei, na juk viskas aišku, ką čia bebandyti)
Pabandžiau dar kartą ir vėl klaidos! Pabandžiau trečią – jau geriau.
Geras, atrodo eilinė rutina, o tiek niuansų – lietimas, intonacija, kaip paimti ranką, kaip ją pasidėti ir pan….
Išeinam laukan, pirmas taikinys užfiksuotas:
– Labas, klausyk, gal žinai, kas vakare gero klubuose vyksta, turiu tris draugus iš turkijos ir noriu juos kažkur nuvesti?
– Labas, aa, jo … (bim bum bam)
– Aha, aišku, na bet ištikrūjų tai ne dėl to tave užkalbinau. Tiesiog pamačiau ir panorau susipažinti. Tai kur eini?
– Ai pas draugus nešu kompą taisyti.
Pokalbis vyko toliau, aš pasimečiau ir nebežinojau ką daryti. Paleidau ją.
Patarimas iš Šokėjo: tau reikėjo ją pasisodinti! Teisingai! O aš tiesiog kaip spanielis iš paskos laksčiau ir neparadožiau, kad ištikrųjų esu bulius…
Sekantis taikinys. 9 balų įvertinimas, tačiau ne mano skonio:
– Labas, gal žinai, kas vakare klubuose vyksta (bla bla bla).
– Ammm… (bla bla bla).
– Ai pamiršk, ištikrųjų tave norėjau užkalbinti. Kur eini?
– Ai, į polikliniką.
– Tai klausyk, turi penkias minutes? GAL prisėdam?
– Naaa, dvi turiu… (ir eina link poliklinikos).
– Tai ok, einam, bent palydėsiu (ot susimoviau, ką?)
– Mėgsti važinėtis riedučiais?
– Aha, bet raiščius pasitempusi esu, tai negaliu.
– Tai Nieko tokio, sugis!
– Ne, jau pusantro mėnesio negyna.
– Sugis! Tai žiūrėk, kaip galėtumėm pratesti šitą pokalbį? (Telefoną traukiu iš kišenės)
– O tu ką veiki?
– Studentas esu.
– Ir dažnai taip užkalbini paneles? Čia su visom taip?
– Na, nedažnai, tiesiog ir tu patikai ir šiaip – pasitikėjimą ugdausi ir pan… (Ot lopas!)
– Žinai, aš turiu vaikiną, taigi negaliu duoti tau savo numerio!
– Na ka padarysi…
– Bet tu tikrai šaunuolis, kad taip elgiesi! (Na kad lipu per save ir panašiai)
– Ačiū! Gerai, iki, sveik!
– Sėkmės! (Nuostabi jos šypsena!)
Šokėjo patarimai: per greitai pasiūlei prisėsti. Kodėl naudojai „gal“? Turi valdyti situaciją, paskayk „prisėdam čia penkiom minutėm“. Naudojant kūno kalbą priversk ją daryti tai ko tu nori.
Mano mintys: Geras! Super panelė! Tikrai geras ir labai malonus pokalbis! Tikrai būčiau ją nukabinęs, neturi ji jokio vaikino! Nedaug trūko. Tik vat kelios mano klaidos ir lydekaitė nutrūko. Nuotaika – super!
Atlekiam į centrą, nieko įdomaus nenutinka , judam link Maximos, kuri rymo prie mano chatos. Gal aš koks lopas, kad ieškočiausi panos, gyvenančios kitam rajone?! Įžengia eržilas į parduotuvę! Ir apsisisioja savo kojas… Praleidau krūvą taikinių.
Į parduotuvę juk visi ateina su tikslu – išleist „bapkes“, negi ieškodamas svogūnų, sugalvosi panos paklausti, kūr šiandien geri tūsai vyksta? Nelogiška… Taigi mano openeris nebetiko. Turėjau naudoti kažką tiesioginio – patikai man, nusprendžiau pakalbinti ir something like that… Žygiuojam lauk iš krautuvės ir gaunu taikinį (na po velniais, jau ir taip pakankamai primyžai į klešnę!). Pribėgu:
– Labas, pamačiau tave ir nusprendžiau pakalbinti.
– … (Nepamenu ką ji atsakė, nes tą akimirką realizavau, kad užšokau ant mamos… Ir ji buvo tikrai ne iš tų, kurias norėtųsi dulkinti… Guodė tik amžius – apie trisdešimt)
– tai gal einam morkų sulčių išgerti? (Negi erelis prisipažins, kad apsipažino?)
– … (Dėl tų pačių priežasčių atsakymo irgi nepamenu).
– Aha, na gerai, iki tada. (Buvo juokinga.)
Judam toliau. Prie stotelės simpatiška panelė šnairuoja į mane, na o aš ją užkalbinu. Viskas sekėsi gerai, vietomis netgi puikiai:
– Va man autobusas, turiu važiuoti…
– Tai nieko tokio, atvažiuos kitas. (Pasakiau užtikrintai)
Tačiau ji įlipo. Ir tikrai dėl to gailėjosi. Jai buvo neįprasta, kai gatvėje kažkas kabina. Ji buvo miela ir simpatiška, tačiau ne ta „klubinė“. Pasilikti kažko prašomai jai buvo neįprasta. Taip ji save būtų nusivertinusi. O gaila (jai). Ok ok, šiek tiek ir man.
Nutaikau savo Predatorius į, kitoj gatvės pusėj, skriejantį lainerį. Palaukiu, kol jis pats atlėks į mano gniaužtus. Pradedu ataką:
– Labas, gal žinai, kur šiandien … ?
– Aaa, deja ne.
– O mėgsti važinėtis riedučiais?
– Am, ne.
– Tai dėl to kad nemoki, ane?
Pokalbis vystėsi toliau, paflirtavau ir gavau jos emailą. Gal būčiau gavęs ir numerį, bet nenorėjau jos spausti. Šiaip visai simpatiška panelė, tik gal kiek jaunutė. Parašysiu aš jai laišką iš Paryžiaus.
Mokytojo patarimas: per anksti pasiūlei prisėsti, reikėjo kažką apie save papasakoti ir tik tada stabdyti… Kad tave kur šimts Perkūnų – vėl ta pati klaida.
Einam pirmyn, skruostais rieda deimantiniai lietaus lašelyčiai, po stogu pūpso dvi mergiotės:
– Sveikos, jūs tai tikrai žinot, kur šiandien vyksta geri tūsai?
Maloniai pabendravom ir paleidau jas. Nebežinojau ką daryti. Vėliau šokėjas pamokė rutiną, apie tai, kaip patikrinti ar panos yra geriausios draugės, paaiškino, kad einant prie dviejų yra būtinas humoras. Būčiau tai mokėjęs, gal ir būtų pasisekę, nes trūko tikrai nedaug!
Žygiuojam kaip visada į priekį. Nusitaikau į auką, iš mokytojo gaunu atidarytuvą:
– Labas, pamačiau tavo baltas kelnes ir supratau, kad mes žiauriai panašūs.
– … (atsakymo nepamenu. Atspėkit dėl ko?)
– Jo, tai tiek ir tenorėjau, iki.
Prasilenkiam su simpatišku zuikučiu, apsigręžiu ir šuoliuoju atgal.
– Labas, gal žinai … ?
– Jo, čia Gus Gus gros.
– O geras! Na bet tiesą pasakius visai ne dėl to tave užkalbinau. Pamačiau ir pamaniau, kad privalau susipažinti.
– Kaip miela.
– Tai klausyk, kokią dar muziką klausai?
– Ai viską nuo Rap’o iki House’o.
– O kas tarp jų? Popsas?
– Jo.
– Žinai, aš irgi kažkada buvau reperis, turim net kelias dainas įrašę. Bet kažkaip dabar man nebesinori jų klausytis.
– Aha, įpatingai jeigu buvo tau tada kokį 16-ka.
– Taip taip 14-16.
– O tu mėgsti važinėtis riedučiais.
– Na vaikystei mėgau. Šiaip ir dabar galvojau nusipirkti. Bet nei aš žinau, kur geri keliai yra…
– Super, tai reikės tave pamokyti. Kaip galėtumėm pratęsti šitą pokalbį? Davai, užrašyk savo numerį ir susitarsim.
– 86, o velnias, nemoku aš su tokiais telefonais.
– Jo – tikras šūdas, bet žinai, madingi buvo tai ir nusipirkau.
– Aha, o aš kaip tik dėl to ir nepirkau.
– Nepirkai, nes madinga?! Nu ir šaunuolė tu!
Išsitraukiau parkerį atsiverčiau knygutę:
– Tai kaip ten sakei, 86…?
-8623
– Bet koks skaičius
Pajuokavau, o ji pabaigė diktuoti numerį.
– Tai kuo tu vardu?
– Auksė. (vardas pakeistas)
– Geras, žiauriai gražus vardas. Kažkada buvau įsimilėjęs Auksę, bet nesėkmingai. O mano vardas Eidminas Zaksas.
– Cha. Malonu.
– Jo, man irgi, gerai, tuomet poryt pasuksiu tau, Aukse, iki!
Buvo nerealu! Atrodo viską darau idealiai! Šypsena, energija, juokas, kvalifikavimas, kūno kalba, istorijos! Jei tuo metu bčiau numerio paprašęs savęs, tai būčiau ne tik jį, o ir adresą davęs! Nenormalu! Labai faina panelė! Net šokėjas pasakė: jūs labai gražiai kartu atrodėt. Gaila, kad Auksei sugadinau koncertą – vietoj Gus Gus, ant scenos ji regės mane…
Beje, ačiū Šokėjui už šį priėjimą. Jei nebūčiau iš jo sulaukęs spaudimo, būčiau nepriėjęs.
Paspaudžiu leteną savąjam Guru ir lekiu namo. Po stogu rūko labai simpatukas.
– Lietus jau nebelyna.
Įsidedu jos plačią šypseną sau į kišenę, šypsausi aš. Brendu (kaip visada – pirmyn). Esmė tame, kad nebe taip kaip visada: man nerūpėjo jos reakcija, nemąsčiau ką ji apie mane galvoja, tiesiog žengiau pirmyn, juk ten šimtai daug geresnių!
„Trūlike“ susikirto žvilgsniai su tokia gėlyte. Pirmą kartą taip stipriai ir nuoširdžiai šypsojausi nepažystamai mergaitei. Žiūrėdamas tiesiai jai į akis. Tuo pačiu atsakė ir ji. Šypsojausi, nes ji man patiko ir kartu visai nerūpėjo. Žinojau, kad mūsų keliai netrukus išsiskirs, o aš visvien turėsiu iš ko rinktis. Prieš išlipant atsisukau į ją – norėjau pamerkti akį, tik deja žiūrėjo ji kažkur šalia manęs. Bijojo pažvelgti į akis. Bijojo jų netekti…
Ir iš kur ta sėkmė pasakiška, aaa?! Iš asilo į žirgą? Labai paprasta:
Žinojau KADA IR KĄ DARYTI: užkalbinu, pereinu į kabinimo stadiją, sudominu, sustabdau, pasiemu kontaktus. Užkalbinimas nėra „kur eini?“, „ką pirksi?“, „apiplėšei banką?“. Užkalbinimas – tai privertimas ją pasukti savo, dažniausiai tuščią, puodynę, kad tau pagelbėtų. Okey okey, netusčios tos jų puodynės, bet taip daug kiečiau ir lietuviškiau skamba.
Naudojau openerius mielus sau.
Apranga. Taip apsirengęs jutausi tikrai vertas ne bet kokios.
Kūno kalba. Jutau, kad gerai judu. Nevisada. Tada, kai pasisekdavo.
Suvokimas. Jos man nebebuvo Godzilos. Nebevarynėjo manęs. Jos man buvo tarsi korepetitorės. Kol man patiko, mokiausi iš jų, nebepatiko – trenkiau durim ir išėjau.
Blemba, tai tikrai kažkas nerealaus! Tris metus dalyvavau “vikingų klube“ ir laukiau, kol kas nors ką nors patieks man ant lėkštutės. Tik pamatęs potencialią draugę, tapdavau skystesnis už kiaušinį skystą. O dabar… Poryt paskambinsiu keliom panelėm Kol lauksiu pasimatymo su jom, pasiimsiu dar pora numerių kitų. Na dėl viso pikto – jei pabučiuojant susimaučiau ir „numuščiau“ trauką jų. Jei koks bruožas jos maišys man – nelauksiu keturesdešimt metų, kol vaikai užaugs ir netraumuodami jų galėsim išsiskirti. Tiesiog paimsiu išsiskirsiu, o užporyt susirasiu kitą. Ne, netapau išlepęs aš. Neieškau idealios. Ieškau tokios, kurios trūkumai mane žavėtų!
Pagaliau pradedu save mylėti!
Ei, pasirodo dar ir turkus nugalėjom!
3 susitikimas
Trečia pamoka
Po ilgos pertraukos (gal pusantros savaitės) susitikom su Šokėju. Per tą laiko tarpą, šiek tiek patobulėjau. Du kartus buvau išėjęs į medžioklę. Viso medžiojau gal 8 valandas, padariau 2 priėjimus. Taigi manau jau suprantate į kurią pusę tobulėjau…
Per pirmą medžioklę tobulai delsiau. Praėjus 4 valandoms pavargau nuo savęs pačio ir rįžausi užkalbinti.
– Labas…
– Ko tu nori?!
– Gal žinai…
– Netikiu!
Po šitiek delsimo, pasitikėjimas savimi buvo taip kritęs, kad tai matėsi man dar net nepravėrus burnos… Kiekvienas praleistas taikinys mane naikino.
Antroji medžioklė prieš pat trečiajį susitikimą su mokytoju. Apšilsiu, prisiminsiu pagrindus, o susitikus su Šokėju galėsim rimtai padirbėti. Dėja vėl rezultatas nulinis… Pradėjau su labai didele motyvacija. Tikėjau savimi, kad užkalbinsiu daugumą tų, kurios man patiks. Išėjau iš namų ant emocinės bangos. Deja… Baimė būti atstumtam pasirodė stipresnė už mane.
Susitikom su Šokėju, šiek tiek aptarėm reikalus ir iškeliavom į Akropolį. Sumautą nuotaiką temdė dar ir lietus. Atobuse prisėdau prie vienos ale panelės ir susivėliau. Nieko gero iš tos panos nebuvo, tačiau galėjau eiti pirmyn, juk svarbiau tobulėti, o ne nebendrauti su tom, kurios tau nepatinka…
Šokėjas pasiūlė prisėsti prie trejetuko. Nebepjauk – pamaniau – kad prisėsčiau, turėčiau brautis per jų kojas ant tolimosios sėdynės. Atrodyčiau, kaip asilas ir aplamai neturėčiau ką jom pasakyti…
– Davai, pasislink, noriu pakalbėti. – Ištarė šokėjas priėjęs prie vienos iš tų trijų.
Vau. Tikrai šauniai išsisuko! (Gal reikėtų sakyti – įsisuko?). Praėjo minutė ir didvyris nieko nepešęs grįžo atgal. Kur ten peši, kai pašnekovo bendravimas labaiau neša į rąstą, o ne į moterį… Na bet man tai buvo puikus pavyzdys. Dabar bent mintyse galėjau įsivaizduoti energingą kabinimo procesą.
Atvykom į sostinės širdį ir pradėjom darbuotis. Nebepamenu pirmų priėjimų, bet nieko nuostabaus. Sekėsi labai prastai. O gi todėl kad:
- Po klausimo-opener‘io nepereidavau į kitą fazę. Nepasakydavau, kad iš tiesų norėjau ją užkalbinti.
- Barsčiausi klausimais, kuriuos galėjo sugalvoti tik pats bukiausias asilas. Tai kur eini? Tai apsipirkinėji? Tai ne „jopšikimat“ – raviu šieną…
- Svarbiausia – nebuvo energijos, nebuvo pasitikėjimo savimi, nesijutau prizu, kurį ji stengėsi laimėti. Jutausi studenčioku, kuris sukaupė drąsos užkalbinti ją, tačiau užkalbinęs neturėjo ką pasakyti. Drąsus, bet nieko daugiau.
O panoms juk reikia vyro. Tokio, kuris jas sutramdytų. Joms reikia tokio, kuriam jos nerūpėtų…
Buvo vienas sėkmingas priėjimas. Prie Akropolio darbuotojos. Gavau jos Facebooką. Kodėl? Todėl, kad turėjau apie ką šnekėti. Todėl, kad šnekėjau natūraliai. Nebijojau. Išsiaiškinau jos pomėgius. Buvau energingas. Radom nemažai bendro, tik kažin ar kas gero iš to išeis – ji labai užimta. Nuotaika be abejo šoktelėjo aukštyn. Gaila, kad maža iš to naudos buvo. Dar keli niekam tikę priėjimai ir nuskambėjo skambutis, pranešantis pamokos pabaigą.
Keliavom namo. Prisėdom prie vienos panelės. Pradėjau pokalbį. Nieko, kas vestų link vedybų iš to neišėjo. Gal ji turi vaikiną. Gal merginą. Whatever… Esmė tame, kad pasirodžiau puikiai. Parodžiau, kad aš čia šeimininkas. Taktiškai sumenkinau ją, leidau suprasti, kad aš čia renkuosi, ne ji. Dėl ko taip pavyko? Nes ji man iš tiesų nerūpėjo. Jutausi vertas geresnės. Nepaisant nesėkmių jutausi laimingas, nes tos nesekmės tai žingsnis link mano tikslo. Kai Renata/Reda išlipo, „prisiknisom“ prie kitų dviejų panų. Tik šį kartą buvo kiek viskas kitaip. Jos man nerūpėjo. O aš joms dar labiau nerūpėjau. Gerai, kad muštynėmis viskas nesibaigė! Veterinarė ir sekretorė buvo tokios aršios, kad akimirkomis jutausi tikrai nejaukiai… Už tat buvo iš ko pasijuokti. „Mes studentės!” (gaidį, kaip drįsti mus vadinti dvyliktokėmis – pagalvojo jos).
Išlipau iš „auto“ ir padariau priėjimą! Neįspūdingai (prisimenat laidą „Kitas“?), bet… Ji buvo kiek pasimetusi, matyt retai kas vakare stotelėje užkalbina. O aš įsivaizdavau dalyvaująs laidoje „klausimėlis“.
– Tai kur vyksti?
– Namo.
– Tai iš kur?
– Iš centro. – Oho, kokia informatyvi pašnekovė.
Šį kartą nebuvo tokių išsityčiojimų iš savęs, kaip per pačią pirmą pamoką, tačiau rezultatas vis vien labai prastas… Kas lėmė tokį nuopolį atgal? Kai prieini prie merginos ir susimauni, ji praranda pasitikėjimą tavimi, ji pamato, kad vaidini, pamato, kad esi dviveidis, mintyse juokiasi iš tavęs ir galiausiai atstumia… Kai ištyžti ir prie taikinio neprisiartini – pasitikėjimą tavimi praranda ne ji, o pats savimi! Pats pamatai save dviveidžiu (mintyse esi toks kietas, o realybėje…)! Kai neprieini, ne ji, o pats save atstumi!
Ką daryti, kad to išvengti? Aš matau du būdus:
- Geresnysis – tiesiog prieiti.
- Sunkesnis, bet veikiantis – praleisti tiek daug priėjimų, kad paliktų bloga nuo savęs ir savo ego. Kai šleikštulys taps didesnis už baimę, tada prieisime.
Čia panašiai, kaip nenusisekusiose vedybose. Viena pora mato, kad jiems nieko neišeis, nugali nežinomybės baimę ir išsiskiria. Kita pora taikstosi metų metus, kol pagaliau tai tampa nebepakenčiama ir prieina tą patį liepto galą. Yra dar ir trečioji pora – tik jie dar vienas kito nepažįsta, nes jis vakarus leidžia prie kompiuterio, o ji prie istorijos vadovėlių.
Žinau, kad pasieksiu savo tikslą. Esu įsitikinęs. Tam prireiks laiko, tačiau net ir svajonių kampelis – Vilniaus Akropolis – iš karto nepasistatė.
Tai buvo prieš paskutinis mano raportas. Nematau reikalo kartotis. O ir situacijos į kurias Jūs – mieli skaitytojai – pateksite, bus kitokios, tagi ir elgtis turėsite kitaip. Linkiu Jums priimti sprendimą, imtis veiksmų ir nepasiduoti!
Paskutinį laišką parašysiu, kai nukabinsiu Simo Oksaną. Na arba bent jau, kai drįbsosiu su kokia kita žavia butybe savo lovoj!
Atia atia Teletabių pabaiga!!!
Su meile, Dipsis.
4 susitikimas
4 pamoka
Praėjo ketvirta pamoka, kaip ir tikėjausi nelabai ką turiu jums papasakoti, tačiau Šokėjo prašymu, pabandysiu kažką suregzti.
Visų pirma tai noriu pasigirti, kad dieną prieš šią pamoką sumedžiojau labai simpatišką stirnaitę! Išdrįsau, perlipau per save, užkalbinau ir pavyko! Po to nepadariau nei vieno priėjimo. Koks asilas rizikuotų susigadinti TOKIĄ nuotaiką?!
Pamoka. Sekėsi prastai. Vėl veiksmas vyko Akropolyje. Didžiausia problema – energijos nebuvimas. Atrodo eini – lyg ir viskas tvarkoj, nuotaika gera, tačiau užkalbinus viskas pasikeičia. Pradeda lysti visokios mkntys: ką sakyti, ko nesayti, kaip judėti ir so on… Taigi kol kas matau dvi išeitis: turėti labai gerai paruoštą scenarijų, su visais atsakymų variantais, jį labai gerai išmokti ir taip sumažinti jaudulį iki minimumo.
Kitas variantas – jeigu jauti, kad gali, tiesiog elgtis natūraliai – Šokėjui tai labai gerai pavyksta. Yra pavykę ir man, tačiau kartais bandant padaryti priėjimą be jokio scenarijaus, visiškai susimaudavau. Na žodžiu – PRAKTIKA!
Eidminas Zaksas
Po mokymų
Žodžiu ką supratau, ką patyriau ir ką suvokiau: „su mergina galime susipažinti bet kur”, tik reikia žinoti ką priėjus sakyti, kaip tęsti pokalbį ir pasiimti kontaktus”. Ir ką supratau gyvenime, jog tik per praktiką gali kažko pasiekti ir išmokti. Ir nereikia laukti gyvenime, riekia imti ir daryti, nes „būdamas toje pačioje vietoje ir tą patį darydamas, turėsi lygiai tą patį, ką turėjai”
Iš tikrųjų po mokymų labai susimaščiau apie savo studijas universitete. Noras mesti, nes nematau savo ateities. Kai nebijai žmogus, kai pajunti kad gali pasiimti iš gyvenimo tai ko nori, tada pradedi į save ir savo galimybes kitaip žiūrėti. Jaučiuosi daug drąsesnis ir ryžtingesnis. Po velnių! Aš moku susipažinti bet kur ir bet kada! Ačiū Šokėjui!!
Wow, tikrai įdomi patirtis. Beje, Eidminai, tu turi rašytojo gyslelę 🙂 Sekmės tau!