Skype
Gedas - Patrauklusvyras.ltPatrauklusvyras.lt

Gedas

Pirma diena, kai aš Šokėjo mokinys. Sėdu į troleibusą ir važiuoju į pamoką. Įlipęs pastebiu gražią merginą, kuri sėdi viena.

Galvoje mintis: „Pirmyn, eik. Juk, to ir važiuoji mokytis“. Nepasiryžus iš karto, baimė pradeda augti.

Auga iki tokio lygio, kad galvoje jau aiškiai matau vaizdą – prieinu, pasakau kokią nesąmonę ir visi aplink žiūri ir galvoja „nu ir žioplys“. Čia viena mano didžiausių silpnybių – delsimas. Ramina tik tai, kad artimiausiu metu viskas turėtų pasikeisti.

Po pusvalandžio jau sėdžiu pas Šokėją ir jis man pradeda grūsti teoriją į galvą. Šiandienos pamoka skirta susipažinimui viešajame transporte ir teorijai, kaip susistabdyti iš priešais ateinančią merginą.

Informacijos labau daug ir sunkiai sekasi viską iš karto prisiminti. Keletą kartų parepetuojam vieną ar kitą openerį, kūno kalbą, porą rutinų. Viskas atrodo visai neblogai. Žiūrėsim, kas išeis, kai reikės viską praktiškai pritaikyti…

Pagaliau išsiruošiam – važiuosim į prekybos centrą.  Beeinant iki stotelės ir belaukiant troleibuso dar gaunu porą patarimų. Na štai, pagaliau atvažiuoja mūsiškis – lipu į vidų ir galvoje vis perkratau informaciją, ką reikia daryti.

Iš karto merginų sėdinčių po vieną nepasitaikė, bet jau po vienos stotelės atsiranda tokia proga. Šokėjas akimis parodo „pirmyn“ ir mano galvoje įsijungia 3 sekundžių laikmatis – 1 („negi jau metas?”), 2 („na gerai, eik, eik!“), 3 („o jei nepavyks?“)… Viltingai pasižiūriu į Šokėją, lyg jis kažkuo dabar galėtų padėti, bet jis tik dar kartą rodo – „pirmyn“.

Per tą laiką, laikmatis pasiekė 10 sekundžių, bet į galvą ateina mintis – „na ir kas, jei nepasiseks? Per aspera ad astra“ – ir aš sėdu šalia jos. Metu openerį ir ji, nors ir nustebusi, atsako gana šiltai. Puiki pradžia.

Toliau viskas vyksta be labai didelių pastangų – išmoktos temos, rutinos pačios ateina į galvą. Ji ir pati pradeda ne tik atsakinėti bei klausytis, bet ir pasakoti. Net nepastebiu, kaip pasiekiam stotelę, kurioje reikia lipti – ir jai, ir mums su Šokėju. Išlipus panaudoju išmoktą numerio paėmimo techniką ir… vuala – pirmas number close! Tikrai netikėjau, kad viskas taip paprasta.

Toliau lipam į autobusą ir iš karto pastebiu sėdinčią vieną merginą. Pasitikėjimas savo jėgom jau pakilęs, tad viskas vyksta gana paprastai – sėdu šalia, užkalbinu, susipažįstam. Tiesa, ji, kitaip nei praėjusi mergina, laiko gerokai didesnį atstumą.

Galvoje perbėga priežastys, kodėl taip yra, bet nereikia ilgai spėlioti – jai paskambina jos vaikinas. Dar šnektelim iki „Akropolio“ ir atvažiavus lipu.

Toliau einam su Šokėju ir aptariam, ką tik buvusias situacijas. Pačiame prekybos centre  gaunu dar vieną gerą teorijos dozę ir sutariam – dar vienas approach‘as ir šiandienos pamoka baigta. Eidami pastebim merginą sėdinčią vieną.

Prieinu, susipažįstu, ji man atsako ir aš dar kažko klausdamas sėdu ant suoliuko. Užsimezga pokalbis. Po poros minučių naudoju tą pačią numerio paėmimo techniką.

Duodu jai savo telefoną, kad užrašytų savo numerį, ir iš jos išgirstu: „Oi, ne… (mintis mano galvoje: „ha, negavau“) … rašyk pats, aš tingiu“. Tada vos garsiai nepradėjau juoktis. Apsikeičiam numeriais, trumpai dar šnektelim ir atsisveikinęs nueinu.

Taip baigėsi pirma pamoka ir jausmas buvo superinis – tą vakarą dar turėjau nemažai reikalų, bet, kai tokia pakili nuotaika ir tiek pasitikėjimo savimi, viskas ėjosi daug greičiau ir smagiau – visi žmonės aplink tapo tokie draugiški ir paslaugūs.

Įtariu, kad viskas priklauso nuo paties požiūrio į aplinką – kuo geriau jautiesi, tuo geriau visi aplinkiniai jaučiasi šalia tavęs.

Pirmos pamokos geri dalykai:

  • Lengvai išmokau ir pritaikiau keletą openerių, rutinų;
  • Pakankamai neblogai sekėsi palaikyti pokalbį;
  • Po tokios pamokos gerokai sumažėjo priėjimo baimė;
  • Sumažėjo atstumimo baimė (nors per pirmą pamoką niekas ir neatstūmė).

Trūkumai:

  • Sunkiai sekėsi kontroliuoti kūno kalbą;
  • Per daug buvau įsikabinęs savo temų; kartais net neleisdavau merginai išsižioti, kai ji norėdavo kažką papasakot;
  • Naudojau tik kelis openerius ir rutinas;
  • Per mažai turėjau temų pokalbiui vystyti;
  • Nervinuos… Per daug nervinuos… Tai kažką pamirštu, tai balsas sudreba, tai darydamas žiedo rutiną nerangiai laikau merginos ranką;
  • Viduje nedingo jausmas, kad, gavęs sunkesnę užduotį, sustingčiau ir pasuočiau.
  • Bijau panaudoti tiesioginius openerius, nes dar truputį trūksta pasitikėjimo.

Trečiasis susitikimas

Trečią kartą važiuoju pas Šokėją. Šį sykį viskas atrodo visai neblogai – nemažai gavau teorijos bei praktikos per prieš tai buvusias pamokas, todėl natūralu, kad pasitikėjimo savimi žymiai daugiau nei prieš pirmą pamoką.

Kad viskas pajudėtų iš mirties taško, man tereikėjo pamatyti, kad, užkalbinus nepažįstamą merginą gatvėje, ne tik negausi iš rankinuko per galvą, bet greičiausiai sulauksi susidomėjimo. O toliau viskas priklauso nuo tavęs paties…

Teorijai šį kartą laiko daug neskiriam – judam prie praktikos. Pasigaunam autobusą ir belipant girdžiu Šokėją sakant: „žinai, ką daryti“. Taip, žinau. Nustebino tik tai, kad nejaučiu beveik jokios baimės. Dar prieš geras dvi savaites nelabai būčiau tuo patikėjęs. Progresas, progresas…

Autobuse pastebiu vienišą merginą ir nedelsdamas sėduos prie jos. Užkalbinu ir jos veide pamatau nuostabą, kurią keičia lengva šypsenėlė. Puiku, gera pradžia.

Mergina pasirodė gana įdomi – turinti nestandartinių pomėgių ir veiklų, tad pokalbis vyksta pakankamai sklandžiai. Tiesa, kelis kartus vis tiek pametu mintį ar nelabai įsivaizduoju, kaip reikės pratęsti pokalbį, jeigu jis nutrūks.

Bet viskas praeina neblogai. Kai matau, kad reikės lipti, pradedu ieškoti telefono. Tik mįslė, kurios dar neišsiaiškinau: kodėl aš jo visada ieškau 5 sekundėm vėliau nei reikėtų… Taip vis pakliūnu į kiek kvailoką situaciją, kai jau man turėtų rašyti numerį, bet aš vis dar naršau kišenę. Na, bet nieko tokio – turiu vilties, kad ir tai pataisoma. Galiausiai jį surandu ir apsikeičiam numeriais.

Eidamas link prekybos centro iš Šokėjo gaunu pastabų ir pamokymų, kas buvo gerai ir blogai. Linksiu ir deduosi viską į galvą – stengsiuos padarytų klaidų nebekartoti. Taip pat gaunu priminimus, kaip elgtis prekybos centre. Žengiant pro įėjimą, esu jau pilnai pasiruošęs. Pirmyn, pažiūrėkim, kas šiandien laukia.

Iš priešais parbėga mergina ir Šokėjas sako: „kalbink šitą“. Iš pradžių panelė nustemba, o tada atsiprašo – ji bėganti į autobusą.

Iš ausinės ateina labai reikalingas patarimas – sakau jai, kad palydėsiu. Kol šnekam, jos žingsnis po truputį lėtėja. Galiausiai prieinam prekybos centrą išėjimą ir matau, kad ji norėtų eiti, bet nenori taip greitai baigti pokalbio.

Stebiu jos galvoje vykstančią kovą, kol galiausiai nusprendžia – eis pro tolimesnį išėjimą. Kaip greitai planai keičiasi… Dar truputį pakalbam ir bandau imti numerį. Sulaukiu atsakymo: „aš nepažįstamiems nedalinu“. Bet matau, kad mane nuo numerio skiria tik vienas teisingas atsakymas. Deja, jo nerandu.

Antras priėjimas baigėsi praktiškai neprasidėjęs – blogai pradėjau pokalbį ir viskas griūna. Ką padarysi, judam toliau. Trečiam praėjimui tenka stabdyti 3 iš priešais ateinančias merginas. Stabdymo technika veikia be priekaištų – jos sustoja ir atsako.

Tačiau matau, kad sunku bus jas taip išlaikyti, tad pasisiūlau palydėti. Kurį laiką einam kartu šnekėdamiesi, bet pastebiu, kaip jos pradeda slapčiomis dairytis viena į kitą ir greitinti žingsnį.

Dar bandau gelbėti situaciją, bet jau vėlu – merginos nuo manęs pabėga. Metas nedidelei pertraukėlei ir Šokėjo pamokymams. Po poros minučių bandau paskutinį kartą.

Užkalbinu iš priešais ateinančią žavią juodaplaukę. Pokalbis prasideda ir patraukiam jos kryptimi. Nors ir gerokai pavėlavęs, vis tik pasakau jai, kad man ne tiek mano pradėta tema rūpi, kiek su ja norėjau susipažinti.

Pasiūlau jai prisėsti ant suoliukio. „Aš skubu“. Dviem minutėm. „Na, gerai, sėdam“. Vystydamas pokalbį vis kliūnu, galva sunkiai dirba. Bet atrodo, kad mergina jaudinasi labiau už mane. Tai truputį pakelia nuotaiką ir viskas klostosi lengviau.

Pasakau porą rutinų ir jau visai gerai. Tada ji, akis nudelbusi žemyn, man sako: „klausyk, kai taip netikėtai užkalbinai, aš visai pasimečiau… Net nebežinau, kur dabar man reikia eiti.“

Tada jau tikrai norėjosi kvatoti – tikrai anksčiau nebūčiau patikėjęs, kad toks dalykas iš viso įmanomas. O pasirodo, kad ne tik įmanomas, bet netgi išmokstamas. Super jausmas, sunku žodžiais apibūdinti… Su ja apsikeičiam numeriais (vėl telefono nesugraibau, na, kame reikalas?) ir dar truputėlį šnektelėję patraukiam savais keliais. Taip baigiasi trečioji pamoka. O savijauta kaip ir po pirmos – atrodo dabar ir kalnus galėčiau nuversti…

Kas buvo gerai:

  • Baimės užkalbint jau praktiškai nėra, bet jaudulys, aišku, išlikęs;
  • Pritaikiau naujus openerius ir rutinas;
  • Ne vien tik mąsčiau, ką toliau sakyt ir daryt, o ir pradėjau mėgautis bendravimu;
  • Labai nesureikšminau atstūmimų.

Kas buvo blogai:

  • Vengiu tiesioginių openerių (nors, kai pamačiau su paskutine mergina, kad jie puikiai veikia, gal dabar tai pasikeis);
  • Kai labiausiai jos reikia, galva pradeda sunkiai dirbti;
  • Gal kiek per išrankiai renkuosi setus;
  • Sunkiai sekasi spontaniškai sugalvoti naują temą pokalbiui;
  • Nepanaudojau negų, kai to reikėjo;
  • Na ir niekaip nesusitvarkau su savo telefonu…

 

Mokiniai

1 komentaras

  1. Aurimas:

    Puiku, Gedai, tikrai sauni patirtis! Idomu buvo skaityti 🙂 tik kur galima butu rasti informacijos apie rutinas, negus, setus? Pats duomiuosi sia PU tik keleta menesiu, taigi kol kas tezinau kas yra openeriai ir uzdarymas 😀

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

  • Krepšelis

  • PRENUMERUOK Tiesiogines Transliacijas

  • >
    Registruokis seminarui!
  • Kaip Pasitikėti Savimi – Turėti Milijardierių Klientų ir Svajonių Moterį