Tą dieną buvo penktadienis. Mes visi, rinkdami akmenis 40 laipsnių temperatūroje, laukėme darbo pabaigos ir žinojome, jog šiandien vakare keliausime į naktinį Sočio gyvenimą. Pagaliau pabaigėme darbą ir atsikvėpdami sėdome į autobusus. Didžiulės brigados vyrų išlipo dyzeliniams varikliams prigesus ir žygiavo į lagerį numesti prakaito primirkusius darbo kombinezonus. Darbininkėliai buvo išalkę, skubėjo į valgyklą ir nekantraudami laukė, kuomet Sočyje jau bendraus su merginomis.
Pasigirdo skutimosi pastų flakonėlių ūžimas, o statybininkai, elektrikai ir kiti inžinieriai jau skuto savo apžėlusius smakrus. Vienas kito klausinėjo, kaip tinka vienas kitam šie marškiniai. Trečias vilkosi marškinėlius su italų užrašu. Ketvirtas net sugebėjo kaklaraiščiu pasipuošti.
Oras pakvipo „Gucci“ „Armani“ „Boss“ ir kitais „išpūstų“ reklamų pavadinimais. Vyrai jau kaip mat buvo susiruošę. Prie išėjimo visi susitikome. Aš keliavau su lietuviais, latviais ir estais. Mūsų „komanda“ vadinosi „Pribaltika“. Adleryje užsukome į pirmąją parduotuvę ir jau pagriebėme „baltos“, „spalvoto“ ir šiek tiek „skrandžiui“. Po keletos minučių mes jau atsidūrėme prie juodosios jūros pakrantės ir pasitikdami saulėlydį atsukinėjome „baltosios“ kamštelius.
Jaučiausi pasakiškai. Priešais mane – juodosios jūros bangos, saulė, kuri skendo toje didybėje. Pūtė lengvas, šiltas pietų vėjelis. Aš buvau susidraugavęs su vienu latviu, kuris mane mokino rusiškai dainuoti. Mainais aš jį mokinau Alfa Vyro psichologiją. Vyras jau žinojo ir apie tą patį „pick-up“, buvo paskaitęs vieną kitą knygą, bet visiškai neturėjo praktikos.
Po „linksmybių: visi su draugais pasukome į Sočio centrinę pramogų gatvę ir užsukome į vieną kavinę, kuri patraukė užsienietišku ritmu grojančia muzika. Atėję pamatėme labai didelę erdvę, kurioje buvo šokių aikštelė, staleliai ir laiptai, kuriais pakilus buvo galima atsisėsti. Aišku, mes, lietuviai, lipome betoniniais laipteliais į viršų ir štai, prieš mūsų akis – 3 merginos, iš pirmo žvilgsnio labai simpatiškos, gurkšnojo „raudonąją moterų palaimą“ ir žinoma laukė „kažko“.
Aišku, jos nustebo. Mūsų buvo netoli dvidešimties, o jų tik 3. Susėdome prie kito staliuko, o aš vyrų akyse mačiau norą nueiti jas užkalbinti. Tik deja tą norą kažkas buvo užblokavę… Jų akys spindėjo, galvos buvo pasuktos į jas, bet visi veiksmai tuo ir pasibaigė…
„Labas vakaras, mielosios, Alfa jau čia“ – prisėdau prie jų stalelio. Su rusų kalba man buvo peilis, nors aš žodžių nelinksniavau, bet jos mane suprato. Turėk gestikuliaciją, balso tono pavaras, mimikas – stiprią kūno kalbą ir supras iš puse žodžio. Svetimoje šalyje neužkalbinimo pasiteisinimo priežastis negali būti NEMOKĖJIMAS KALBOS. Kiek aš girdėjau iš vyrų, atvykusių svetur: „Aš nemoku kalbos.. kaip aš su ja ten kalbėsiu“. Išmok pagrindus! To ir užteks. Visą kitą sėkmę lems tavo kūno kalba, Alfa savybės. Gali kalbėti laisvai, bet jei nemokėsi dominuoti šalia moterų, geriausiu atveju liksi joms tik draugas. „Žūsi liepsnose, dar nespėjęs vandens parsinešti“.
Nemokėsi savęs atpalaiduoti, nepadės ir tavo gilios žinios psichologijoje ir perskaitytas šusnis knygų. Pasisekimą priėjimuose lemia mokėjimas save atpalaiduoti. Visi vyrai pasitikinčiai sako, jog jie yra atsipalaidavę šalia moterų. Tačiau, kaip ir šiuo atveju, atėję į aplinką ir pamatę moterų, jie tarsi praranda savo liežuvį. Ieško, kur saugiau atsisėsti, žiūri vieni į kitus ir laukia, kol kas pirmas „žengs tą žingsnį“.
Nustok save kelti ir pripažink, kokiame šūde sėdi ir pradėk dirbti su savimi. Jeigu pats esi įsitempęs šalia moterų, kaip jos gali atsipalaiduoti šalia tavo įtempto balso tono, veido mimikos? NLP sako: norėdamas kitą žmogų įvesti į emociją, eik pirmas į ją! Todėl aš pirmas einu į atsipalaidavimą (einu, tiesiu ranką ir sakau labas – pirmieji žingsneliai.. pirmas šypsausi žmogui ir nelaukiu, kaip koks „lopas“, kol jis man nusišypsos. Aš pirmas išmušu iš jo veido šypseną. That means to be an ALPHA KINNNNNG!). Paskui mane seka ir tas žmogus.
Sėkmės pagrindas yra praktika. Liaukitės skaityti tas knygas ir išmokite “mūšio lauke” perlipti savo baimės laiptelį. “Lacuna” – psichologijoje suprantamas terminas kaip „skylė žmogaus psichikoje“ – tave atgrąso nuo skausmą, nemalonumą keliančių situacijų. Dauguma žmonių dėl „Lacunos“ nesugeba palikti savo komforto zonos ir įveikti tą baimės laiptelį.
Ji tave mielai apsaugos, tau bus šilta joje, bet niekada neatves prie tavo tikslų. „Lacuna“ įdomi tuo, jog jeigu tau priėjimas nepasiseks, ši „juodoji bjaurybė“ sekantį kartą dar stipriau tave bandys sustabdyti. Situacija, kurioje tau prieš tai nepasisekė, sukėlė skausmą ir „Lacuna“ priėmė tavyje ją kaip žalingą. „Lacuna“ yra užmušama per sėkmingus priėjimus. Tuomet ji priima šį dalyką, kaip keliantį malonumą ir baimė prieiti sekantį kartą yra n kartų mažesnė.
Faktas tas, jog baimės niekada neatsikratysi. Gali pyktis su ja, gali bandyti sumušti ją, nieko tuo nepasieksi. Vienintelis dalykas, kaip gali ją įveikti – NUVARGINTI JĄ. Duok jai paplušėti eidamas į praktiką ir ji po 3, 4, 7 priėjimo vos kvapą gaudys, o tu šuoliuosi kaip laukinis žirgas ir skinsi pergales.
Alfa Vyras sėkmei yra pasiruošęs (žino, ką priėjęs sakys, kaip tęs pokalbį, kaip dominuos, kur vesis, ką darys, kaip lies, pagrindinis tikslas?, ir t.t). Pasiruošimas išnaikina 95 procentus baimių ir priartina prie sėkmės šviesos greičiu.
Iš kur tu manai, kad man sekasi? Aš gimęs su gabumais? Dėl išvaizdos? Dėl to, jog aukštas? Atsibusk, tas kas dirba su savimi, tas ir turi rezultatą. Aš pasiruošiau sėkmei. Sėkmė gyvenime neegzistuoja. Yra tik tavo darbas, kuris ir lemia tavo pasiekimus. Kiek dirbi, kiek nepasiduodi, tiek ir turi.
Žmogaus sėkmę lemia ne iš kokios jis šeimos kilęs, ne kaip nuaugęs, ne kiek pinigų turi sąskaitoje, ar kokį automobilį vairuoja, ne su kokiais gabumais yra gimęs, bet lemia tai, kaip jis sugeba valdyti savo ir kitų žmonių emocijas.
Taigi kas vyko toliau? II dalis štai čia
