Kaip suvilioti panelę. Andriaus istorija. Tęsinys

Andrius toliau pasakoja istoriją, kaip suvilioti panelę:

Paskutinę dieną prieš grįžimą į Lietuvą mes kartu atsikėlėm 4 ryto ir ėjom pasitikt saulėtekio. Nusprendėm eiti į parką, kuris didesnis už Kauno Žaliakalnio rajoną 🙂 Kad jį bent pereitum nuo vieno galo iki kito, reikia poros valandų 🙂 Taigi kol mes bent trečdalį apžiūrėjom, jame sugaišom 5 valandas 🙂

Padarėm nuostabių nuotraukų 🙂 Rankoj laikėm duonos trupinių ir paukščiai (t.y. laukinės antys, žąsys ir gulbės) juos lesė 🙂

Po to ji paėmė bandelę į ranką ir laikė ištiesus. Atskrido balandis, nutūpė ant rankos ir lesė tai, ką ji laikė 🙂

Į Lietuvą grįžom vasaros vidury. Nuvažiavom savaitei padėt mano seneliams. Jie ją labai vertino nuo pirmos pažinties 🙂 Po to važiavom prie upės pabraidžioti 🙂 Deja ta upė Mituva ir mes buvom Jurbarko rajone netoli Šimkaičių 🙂

Kitą savaitę važiavom pas jos tėvus i sodą 🙂 Ten aš padirbėjau, susipažinau su tėvais ir likusias šešias dienas gyvenom tik dviese, nes buvimas atskirai varė mus abu iš proto 🙂 Abu jautėm tuštumą, kai nebuvom šalia vienas kito.

Vėliau vėl kartu išvažiavom į Vokietiją. Padariau klaidą ten važiuodamas. Darbas buvo sunkus, gyvenimo sąlygos prastos. Man nebuvo gaila savęs, norėjau nors kiek jai palengvinti gyvenimą kartu 🙂 Neneigsiu, aš ją be galo mylėjau, ir tikrai nesavanaudiškai. Siekiau kad ji gautų lengvesnį darbą ir stengiausi kažkaip palengvinti viską.

Gerai sutariau su vokiečiais ir ten dirbančiais lenkais. Turėjau viską ko reikėjo: laisvą laiką kada man reikia, daugiau valandų darbo ir pan.

Visi lietuviai pavydėjo, kadangi gyvenom dviese ir turėjom išskirtines teises. Rytais keldavausi 6-7 ryto paruošti pusryčius 🙂 Tyliai išslinkdavau iš lovos ir eidavau gamint 🙂 Vakare grįžus, kol ji būdavo duše, paruošdavau vakarienę, paleisdavau ramios muzikos, būdavo nupirktos gėlės, žvakių šviesa.

Pavalgę visada pasėdėdavom, pakalbėdavom 🙂 Norėjau visada ją išklausyti ir padėti, bet ji sunkiai mane norėjo įsileisti. Po to atsipalaidavimui darydavau masažą, eidavom pašokt nors vieną lėtą šokį, vakare išeidavom pasivaikščiot ir pasigrožėt gamta.

Tačiau yra taip gyvenime sudėta kad negali visko vienas pakeisti ir padaryti. Kad ir kaip stengiausi, nepavyko santykių pagerinti. Viskas vėso ir sprūdo iš rankų. Jutau kad ji tolsta nuo manęs ir pykau ant savęs, kad važiavom čia. Pykau kad jai sunku, o aš niekuo negaliu padėt, nes ji neįsileidžia manęs į vidų… Nesakau kad buvau tobulas ir pavyzdingas. Per tą laiką suklydau porą kartų, ir labai baisiai… Kaltas aš pats, nes tais momentais neatlaikiau įtampos ir streso.

Per tuos 6 mėn. išgyvenau tiek nuostabių, tiek kraupių akimirkų, bet visgi tas kartu praleistas laikas buvo nuostabus ir tos juodos dėmės neužgožia visko.

Eidavom kartu į parduotuvę apsipirkt. Visko nuo maisto, iki drabužių. Tai sąžiningai pasakau – abiems prireikdavo po 4-5 val. 🙂 Taigi sumoj 10 val. per dieną prekybos centre praleisdavom 🙂

Ne dėl to, kad maniakai, o dėl to, kad sunku rast tai, ko nori, o ko nenori juk nepirksi 🙂 Bet žinojom abu, kad mes turim vienas kitą, o to nenupirksi… Matyt viskas per greitai prasidėjo, nebuvo taip tvirta, dėl to ir greitai užsibaigė.

Taigi 🙂 Pas mane gyvenime surikiuota taip 🙂 aš pats neskubu, bet mano gyvenimas aplink mane taip greitai rutuliojasi, kad kiti tiesiog nesuspėja kartu gyvent, o kartais ir aš pats nespėju, kadangi viskas vyksta žaibiškai 🙂

Išsiskyrėm draugiškai ir tikiuosi dabar ji laiminga 🙂 Man negaila kad neturiu jos. Man svarbu jos laimė 🙂 Jei jos nėra su manim, tegul būna su kitu. Svarbu kad būtų laiminga, o su kuo – tai jau jos asmeninis reikalas 🙂

Ji pasakė vieną teisingą patarlę: „kiekvienas žmogus, atėjęs į tavo gyvenimą, atsineša ir pamoką, kurią turėsi išmokti“ :). Istorijos pabaiga 🙂

Straipsnio autorius – Andrius

Įdėjo Šokėjas

www.patrauklusvyras.lt