Prieš dvi geras savaites gavau pasiūlymą išskristi į kultūrinių mainų projektą Turkijoje. Projekto tema – šokiai. Reikėjo pristatyti Lietuvos tautinius šokius. Nors su tautiniais šokiai nesu glaudžiai susijęs, tačiau kai moki šokti ir kitus mokini šokti, gali pasiimti bet kokį šokį ir per labai trumpą laiką tai išmokti.
Taigi pradėjome su Goda dėtis daiktus ir ruoštis skrydžiui į Turkiją. Aš į Turkiją susiplanavau skristi ne tik dėl šokių projekto, bet ir dėl verslo kontaktų. Turiu tokią idėją, kuri glaudžiai siejasi tiek su patraukliu vyru, asmeniniu tobulėjimu, įvaizdžio kūrimu, net šokiais.
Daug visokiausių minčių – kur gyvensime, ką valgysime ir t.t. Norėjome su Goda gauti bent bendrą kambarį. Kaip mums atsitiko papasakosiu vėliau.
Taigi kovo 22 dieną mes pakilome su Turkish Airlines lėktuvu iš Rygos oro uosto. Turkish Airlines paliko tikrai gerą įspūdį, dėl duoto maisto ir gėrimo pačiame lėktuve. Kadangi skridome pirmą kartą iš pradžių galvojome kad tas visas maistas ir gėrimai mokami. O po to pasirodo, jog ir vištienos kepsnys ir apelsino sultys, net brendis, viskis arba degtinė – nemokamai. Čia tai geras.
Taigi po 3 valandų mes jau nusileidome Stambule, Ataturk oro uoste. Pirmas įspūdis – daug tamsiai plaukais, tamsesnės odos – gymio vyrų. Moterys su skarom. Kai kurios be skarų. Pietietiškas mentalitetas, turkų kalba, mašinų pypsinimai gatvėse. Neužilgo mus pasitiko mūsų vadovas, sulaukėme italų, romunų ir mes jau važiavome į kitą Turkijos miestą – Eskisehir.
Šiame į pačių didžiausių Turkijos miestų penketuką pateksiančiam Eskisehire mes atlikome šokių projektą, kuris truko 8 dienas. Jau važiuodami mikriuku iš Stambulo į Eskisehirą mes su Goda svajojome gauti bendrą kambarį. Tačiau, kadangi čia yra kultūriniai mainai, tave sumaišo gyventi su kitataučiais.
Važiavome apie 6 valandas, mes nuo visų tų kelionių autobusais iš Vilniaus į Rygą, skrydžiu iš Rygos į Stambulą, ir mikriuko kelionės į Eskisehirą, mums pradėjo skaudėti nugaras ir kojas. Vargais negalais pasiekėme tą Eskisehirą ir čia buvo kotedžo tipo dviaukštis, stačiakampio formos pastatas, kuris buvo sudalytas į tokių mažus butus, kuriuose buvo po du kambarius – miegamasis ir mažasis kambarys (kaip koridorius) su virtuve.
Gyvenimas Eskisehiro kaime ir šokių projektas
Iš pradžių aš apsigyvenau su romunu, vėliau kitą dieną mes apsigyvenome su Goda ir be galo be krašto džiaugėmės.
Turkams ir kitiems buvo labai keista kaip aš rytais suvalgydavau apie 6-7 kiaušinius, kai žmogui tuo tarpu priklausydavo tik vienas. Su Goda rytais bėgdavome lengvą krosiuką ir po krosiuko atlikdavome pratimus. Aš padarydavau keletą prisitraukimų, atsispaudimų, pilvui pratimų. Esu dėkingas Algirdui Kūdakui (Emexo brolis), už paaiškinimą kodėl rytais reikia sportuoti ir kodėl rytais geriausiai dega riebalai.
Pats projektas man patiko. Jis buvo užpildytas šokiais. Vyrai, jūs net neįsivaizduojate! kaip man viskas atsiperka, jog aš mokinausi šokius ir tiek daug laiko jiems skyriau. Čia dar buvo atvažiavusios trys lietuvės. Su keliomės iš jų mes šokome ir šokome. Jos norėjo ir norėjo šokti. Projekto pabaigoje mes sufilmavome visų šalių tautinius šokius ir užbaigėme projektą.
Kovo 29 dieną mus išvežė iš Eskisehir`o į Stambulo autobusų stotį ir dabar prasidėjo visi sąlyginiai nemalonumai. Skaitykite antrą dalį.
2 dalis – https://www.patrauklusvyras.lt/apsistojimas-stambule-2-dalis-6226
