Sekmadienis. Pietūs. Leisgyvis atslinkau iki mėgstamos kavinės ir šleptelėjau į fotelį. Galvoj, kaip pagreitintam filme, sukosi vaizdai iš šio savaitgalio.
-Kaip visada?- išgirdau klausimą iš bachūriuko prie baro.
-Ne.
Bachūriukas net susimėtė. Tai buvo neįprasta jam. Taip pat kaip ir daug dalykų šį rytą pasidarė nebeįprasti man. Mečiau gerti kavą. Vėl. Su kavos puoduku neišlindau į gatvę. Nes praradau šio „hobio” skonį. Vėl. Kažkas pasikeitė po šio savaitgalio ir gyvenimas nebetekėjo įprasta vaga. Kas pasikeitė? Požiūris į aplinką. Bet apie viską nuo pradžių…
Ketvirtadienis.
4-5 kartus per savaitę tysiuosi į sporto salę. Tai jau kuris laikas tapo įpročiu. Nevisada maloniu, bet duodančiu rezultatų.
Retai darau pasikėlimus nuo lygiaigrečių. Nors kažkada jie buvo vos ne kasdienis užsiėmimas su kiemo snargliais, kaip taisyklė visada išsivystantis į kažkokias varžybas „kas daugiau”. Buvau visai tai pamiršęs kol prieš savaitę netyčia užkliuvau už lygiaigrečių sporto salėj. Skaudėjo. Po poros keiksmažodžių galvoj prasisuko paauglystės vaizdai apie tas „varžybas”, kurias laikui bėgant keitė kitos- „kas gražesnę mergą pabučiuos”, „kas šustresnę mašiną nusipirks” ir šiaip „pas ką ilgesnis…” 😀 Tos varžybos buvo pražių pradžia. Kažkada padarydavau ~20. Kaip snargliui buvo gal ir neblogai. Norėjos tai prisimint ir…. 23. Tai nustebimo. Šimtą metų jų nedariau, o rezultatas geresnis nei betkada. Pradėjau daryti juos kasdien. Just for fun. Ketvirtadienį ryte pro sukąstus dantis išspaudžiau 30. Tiek gyvenime neesu padaręs. Tai nustebino net mane patį. Kai buvom snargliai 25 mums atrodė neįveikiamas skaičius, kurį gali pademonstruot tik Vadikas iš gretimo kiemo.. Padariau tai, kas kažkada atrodė neįmanoma. Geras jausmas. Nuotaikos „Up-lift’as” nerealus. Smulkmena, bet tokia siuknistai maloni net ir prabėgus tiek metų. …padariau neįmanomą…
Tądien išėjau pasivaikščiot. Dirbt tokia „proga” tikrai nesinorėjo. „Užsiroviau” ant vidutinio ūgio, lieknos, gražiū formų strazdanotos rusaitės, apsirengusios aptemptais šortukais ir palaidine su didele iškirpte. Buvo keistas pokalbis. Nuo pirmo žodžio nesijautė jokios įtampos iš jos pusės, ji jautėsi visiškai laisvai ir nebuvo jokio „startinio barjero”. Žodžiai tiesiog slydo ir bendravimas įgavo vis didenį pagreitį. Iš jos pusės nebuvo jokio pasikėlimo, susireikšminimo ar „kalių skydų”, be kurių lietuvės tiesiog nesugebėjo apsieit. Užbūrė savo paprastumu. Senai neturėjau tokio smagaus pokalbio. Gėrėm kavą ant suoliuko, važinėjomės po Vilnių, vakare nusėdom mano plote. Kas toliau vyko ne taip ir svarbu, bet pabaiga buvo tokia, kokios norisi visiems. Paliko įspūdį, kad 22 metų panelė tą vakarą demonstravo tokius sugebėjimus, apie kurious lietuvaitėm tik pasvajot. Tiesa nekalbėjo lietuviškai. Tik rusiškai. Nes LT pirmą kartą ir tik dviem dienom. Šis paprastas, spontaniškas pabendravimas su „ne-lietuve” mano gyvenime buvo gal koks 20-as. Tiesa mažai iš jų baigdavosi taip. Kitavertus- to ir nereikia. Svarbiausia bendravimas.
Jai išvykus, vidury nakties nuroviau į centrą puoduko arbatos ir atsigauti, nes užmigti vistiek nebūčiau galėjęs, o ir jaučiausi po visko alkanas kaip žvėris. Prisėdęs ant suoliuko kramčiau woko makaronus su arbata ir stebėjau praeinančius žmones. Nejučiom mintyse lyginau lietuvaites su užsienietėm… Kiek tik prisimenu, iš tų 20-ies užkalbintų užjūrio merginų pasisekė užmegsti pažintis su beveik visom, ir tik su keliomis buvo „faill”, o ir tai tik todėl kad nekalbėjo jokia mano žinoma kalba. Sutikit, sėkmės procentas įspūdingas. Po to pabandžiau prisiminti kiek procentų sėkmingų bandymų su lietuvaitėm. Šį kartą procentas nedžiugino visai.. Užkalbintų skaičiaus net netelpa galvoj, o sėkmės procentas apgailėtinai mažas- gal tik koki 40%. Na taip, kai rimtai pasistengdavau ir „padirbėdavau” vos ne kelias valandas gesindamas lietuviškų „gražuolių” „šūdų lavinas”, „kalių skydus”, perdėtą susireikšminimą, pasikėlimą ir panašias nesamones, sėkmės procentas pašokdavo daugiau nei dvigubai. Bet tam reikia „dirbti”. Ir tas „darbas” dažnai nėra pats maloniausias. Iki šios geltonplaukės rusaitės apie tai niekad nesusimąsčiau. Po jos į lietuves pradėjau žiūrėti kaip į perdėtai susireikšminusias ir dėmesio nevertas. Jei ir turėjau dūšioj dar užsilikusių pagarbos trupinių lietuvėms merginos, tai žavi rusaitė juos katik visiškai nušlavė.
BLOGIS
