Šiam paaiškinimui aš papasakosiu tau vieną istoriją apie riterį ir princesę. Istorija akivaizdžiai parodo Alfa ir Beta moterų skirtumą. Pilyje gyveno princesė ir laukdavo gryžtant savo princo. Tuo tarpu princas jojo ant žirgo ir nekantravo pamatyti princesę. Riteriui prijojos prie pilės išdygo dižiulis slibinas su galvomis ir užtvėrė kelią princui patekti į pilį. Aukštai pro pilies langą stebi princesė ką Princas darys. Jam nieko nepatarinėja ir pasitiki juo, jog jis įveiks slibiną.
Princas išsitraukė kardą, įsibėgėjo su žirgu ir perskrodė visas slibino galvas. Pasityško kraujas, o riteris buvo patenkintas savimi. Pilyje jį atbėgdama pasitiko princesė: „Aš žinojau ir tikėjau tavimi jog tu jį įveiksi! Tu taip jam galvas perskrodei! Tu toks stiprus ir drąsus. Tu mano pats stipriausias vyras“. Princas riteris jautėsi princesės herojumi ir jie laimingai gyveno. Po kelerių metų princas riteris vėl išjojo į žygius. Po dviejų mėnesių parjojo atgal į pilį ir vėl išdygo slibinas. Princesė pro langą pamatė, jog išdygo slibinas ir išsigando. Princesė išlindo pro langą ir sušuko: „Prince mano, lipk šia virve“ numetusi į apačią virvę. Princas sekunde sudvejojo ką daryti, pasišoko ir kardu nuskrodė visas slibino galvas. Pasipylė kraujas, riteris įjojo pro pilį ir didvyriškai nulipo nuo arklio. Atbėgo princesė kupina laimės ir apsikabino riterį: „Kaip tavimi dižiuojuosi, jog tu nugalėjai slibiną“. Tačiau princas nebuvo įpatingai laimingas, nes jautė, jog tuo momentu, kai jis buvo kovoje su slibinu, jo princesė juo nepasitikėjo. Pasitikinti savo vyro jėgomis moteris nebūtų siūliusi virvės.
Po kelerių metų princas vėl išjojo į žygius. Princesė išlydėjo, pabučiavo ir atsisveikino. Po dviejų mėnėsių, kupinų žygių princas jojo atgal į pilį. Prie pat pilies išdygo Slibinas su 7 galvomis. Princesė pro langą pamatė išdygusį slibiną, išsigando, pribėgo prie lango ir sušuko: „mano, prince, jok čia ir lipk kopėčiomis! Spruk!“. Riteris princas sudvejojo akimirką ir pasuko link princesės kopėčių. Nušoko nuo arklio ir paskubomis, vijantis slibinui, užlipo kopėčiomis į pilį.
Princesė padavė princui ranką ir nusviedė kopėčias. Princas išsigelbėjo, o princesė džiaugėsi ašaromis, jog jiedu vėl kartu ir abu gyvi. Pilyje vyko puota, šventė, jog Riteris princas sugrįžo, tačiau princas nesijauti vyrišku. Praėjus savaitei karžygys pradėjo pyktis su Princese. Princesė nesuprato dėl ko jos vyras yra nepatenkintas. Neužilgo jie susipyko, išsiskyrė ir princas paliko princesę.
Princesė nesuprato vieno esminio dalyko apie Vyrus. Vyro pirminiai emociniai poreikiai yra pasitikėjimas juo, pripažinimas ir didžiavimasis. Tuomet vyras jaučiasi damos herojus, kuomet juo ir jo sprendimais yra pasitikima. Riterio žmona matydama slibiną nepasitikėjo savo princu, giliai širdyje ji norėjo jį apsaugoti. Nors jos buvo gražūs ketinimai, bet atoveiksmį turėjo priešingą. Princas nenukirtęs slibino galvų nesijauti jos herojumi. Vyras jautė, jog juo nepasitikima ir abejojama ar jis laimės prieš slibiną.
Alfa Moteris niekada neabejoja savo vyru ir ji supranta, jog Marse buvo vertinamas kiekvieno žmogaus individualumas, pergalės, pasiekimai ir žygiai. Siūlymasis pagalbos, kai to vyras neprašė buvo nepagarba pačiam vyrui. Nė vienas vyras nemėgo, nemėgsta ir nemėgs, kai siūlomasi už jį padaryti, kai jis to neprašo.
Alfa Moteris supranta, jog norint paprašyti vyro pagalbos, niekada nereikia klausti „ar galėtum padaryti tą ir aną..“ Vyras išgirdęs žodžius: „ar galėtum“ supras jog juo nepasitikima. Aišku jis gali padaryti ir sugebės tai padaryti. Kam dar klausti „ar gali?“. Alfa Moteris vietoje šio pasakymo keičia: „Vilmantai, ar prisuksi lentyną?“ arba „Vilmantai, prisuk lentyną“. Tokiu pasakymu vyro svajonė – Alfa Moteris parodo, jog juo pasitiki. Tokiu būdu pats vyras, daug mieliau paims ir prisuks lentyną. Prie tokios moters Vyras jausis vyrišku ir reikalingu.
Straipsnį rašydamas rėmiausi knyga: „Vyrai iš marso, moterys iš veneros“.
Šokėjas
