Antradienio popietė. Kartais, kai darbas darbo neveja, tokiu laiku užsuku senamiestyje į savo mėgstamą kavinukę. Šiandien diena būtent tokia. Relaxas. Niekur skubėti nereikia. Pasiimu juodos kavos ir tingiai susmunku prie staliuko šalia lango. Maloniai šviečianti saulutė nori nenori priverčia šypsotis.
Prie gretimo stalelio dvi mergaitės. Viena vidutinio ūgio, juodaplaukė, gundančios figūros, viliokiškai šypsosi. Tokią „imtų” betkuris patinas. Kita apsivilkus kažką panašaus į užuolaidas ar sofos užtiesalą. Matyt meškutei yra ką slėpti 😀 Šnekasi apie nežinia ką ir kvatojasi speceliai kuo garsiau. Akies krašteliu stebiu juodaplaukę. Ji juokiasi kaskart vis garsiau ir lyg netyčia vis žvilgteli mano pusėn. Ignoruoju tai, bet matau ją. Ir ji žino, kad ją stebiu. Leidžiu tai suprasti, bet nedarau nieko. Įpusėjau puoduką, o ji jau žvengia taip, kad į ją žiūri visa kavinė. Jei ne tas ausį rėžiantis žvengimas tikrai padaryčiau priėjimą. Šypsosi nerealiai. Žvengia dar nerealiau. Užmušė betkokį norą bandyti. Dar minutę dvejoju ar tikrai verta paleisti taip besišypsančią mergaitę. Čia dar kartą nuaidi jos juokas per visą kavinę ir neapsikentęs likusią pusę puodelio kavos išeinu pabaigti į gatvę. Galėjo būti gražios pažinties pradžia, bet kur tau..
Prisėdu ant suoliuko. Jaučiu palengvėjimą ausyse nebeskambant tam arkliškam žvengimui. Nevykęs bandymas atkreipti dėmesį. Nors savimeilę paglosto. Užsiverčiu ant nosies akinius nuo saulės ir toliau mėgaujuosi kava. Pro šalį pralekia glėbiu tulpių nešini ir kažkokias nesamones klykaudami zip fm radistai Jonas su Rolandu. Kad jus kur… Taip norisi tylos. Per jų rėkavimą nė nepastebiu kaip ant gretimo suoliuko įsitaiso dvi panelės. Abi aukštos, lieknos. Žaviai besišypsanti blondinukė ir gilių kaip jūra akių juodaplaukė. Tobulas derinukas traukiantis akį. Net išrankiausias rastų ką rinktis. Pasukęs galvą tiesiog žiūriu į geltonkasę ir šypsausi. Tikriausiai pajunta, kad yra stebima ir atsisuka. Didelės akys besistengiančios suprast kas vyksta ir truputį iš nuostabos suraukti antakiai. Nenusuku akių. Po sekundės jas nusuka ji. Po to vėl lyg tarp kitko žvilgteli į mane. Antras raundas. Šypsausi dar labiau ir truputį, lyg sveikindamasis, kilsteliu galvą. Turėčiau kažką pasakyti, bet tyliu. Žinau, kad taip jai dar labiau nepatogu. Negailestingas 5 sekundžių žvilgsnių karas. Ji galutinai pasimeta ir nusuka savo nuostabos pilnas akytes.
-Graži diena- sakau geltonkasei nenusukdamas akių.
-Aha. (linkteli ir greit vėl nuleidžia galvytę. Šypsosi.)
-Saulutė šviečia ir visi aplink šypsosi. Malonu čia būti. Sunku nesišypsot pačiam, matant tiek besišypsančių žmonių. Jūs irgi tai jaučiat?
-Na… taip.. graži diena- numykė geltonkasė. Juodaplaukė pasislėpus už draugės peties vis paslapčia žvilgčioja į mane, nesako nei žodžio, bet matau, kad pro jos akis niekas nepraslysta.
-Taip ir leidžiat šią pietų pertrauką vietoj to, kad dabar kirstumėt pietų porciją?
-Aha, todėl ir išėjom pakvėpuot grynu oru.
-Rūkot?
-Ne!- choru rikteli abi.- O tu? – pagaliau prabilo ir juodaplaukė 🙂
-Ne. Aš jau didelis, senai neberūkau.
Juokiasi abi.
-Malonu girdėt, mergaitės, kad savim rūpinatės. Late ar kapučino?
-Ką?!
-Ką mėgstat? Juk neesam šventi ir kavos kartais pavartojam, ar ne?
-Na…. eeee…. aha…. kartais…
-Tai late ar kapučino?
-Mes su nepažįstamais negeriam.
– (pasakau savo vardą.) -Dabar mes jau nebe nepazįstami ir neišsisuksit- juokiuosi. Juokiasi ir jos.
-O judvi kuo vardu?
-Aš- „M”, o čia „V”.
-Malonu, „M” ir „V”. Ar jau nusprendėt kokios kavos norit?
….
Kaip toliau vystėsi pokalbis manau nujaučiat ir patys. Po kelių minučių, ginkluoti kartoniniais kavos puodukais, tryse apsukom ratą aplink rotušę ir grįžom prie to paties suoliuko. Per tą laiką sužinojau ką „M” ir „V” studijuoja, kuriai koki vyrai patinka ir kiek kuriai jų piršosi, o be to pasikeitėm nuomonėm apie aukštakulnius ir dar krūva nereikšmingų mini temų, praskaidrinusių nuotaiką. Su geltonkase „M” pasikeitėm numeriais, juodaplaukę „V” pagyriau už jos gilias akis. Tikiuosi komplimentas suveikė ir juodukė nesistengs iš pavydo man nuėjus pristumt geltonkasei koks aš niekam tikęs ir kaip visai nepatikau ir kad geltonkasė neturėtų su manim bendraut. Bla bla bla- įžeista mergiška savimeilė- jei ne man tai niekam 😀 Jos visos taip daro. Vaikščiotų po vieną- to išvengtų, bet kur tau 😀 Aj, bet kai pagalvoji diena betkokiu atveju graži, o ir geltonkasei kažin ar skambinsiu. Sportine medžioklė ir ne daugiau. Atsisveikinęs sėdau į geldą ir nurūkau tęsti dienos darbų. Graži diena.
BLOGIS
