„OLIALIA”
Mano abejonės truko tris sekundes. Žinojau, kad turiu arba dabar apsisukti ir perėjęs gatvę su ja susipažinti, arba varom namo… Bet aš nenorėjau dar namo! Ypač kai kitoje gatvės pusėje ėjo mergina, kuri bent jau išvaizda man tikrai patiko.
– Nu gerai! Varau, – ištariau vis dar šiek tiek abejodamas. Pasukau įstrižai gatvės, o širdis ėmė neramiai plakti. Tačiau aš jau artėjau jos link, tad nebuvo kur trauktis. Ji stovėjo ties šaligatvio kraštu, šalia Katedros aikštės ir laukė kol užsidegs žalia šviesa. Akį traukė jos modelio figūra. Vilkėjo aptemptus džinsus, avėjo aukštakulnius batelius, o šviesiai žydros spalvos maikutė iki pusės dengė jos iškilią krūtinę. Man užgniaužė kvapą. Taip pat pastebėjau, kad po pažastimi ji laikė suvyniotą A1 formato lapą. Priėjęs sustojau greta jos, tarp visų laukiančiųjų „teisingo” šviesaforo signalo… viena sekundė, dvi, trys.
Aš:
– Buvai „Olialia” mergaičių atrankoje?, – ištariau pasukęs galvą į ją ir
lengvai šypsodamasis.
– Taip, o iš kur žinai? – entuziastingai tarė ji ir mano nustebimui
pasisuko į mane šypsodamasi.
Aš:
– Tai, kad šiandien pilnas miestas „Olialia” mergaičių, – ir pridūriau:
– O po pažastimi laikai savo naują plakatą?
Ji:
– Ne, čia mano piešinys. Aš labai mėgstu piešti ir mokausi to privačiai.
Gal žinai kur yra „Žalgirio” stadionas?
Aš:
– Taip, žinau! Galiu tave palydėti, jeigu nori.
Ji:
– Būtų malonu.
Prasivaikščioję 25 minutes atsisveikinome prie „Žalgirio” stadiono. Pasiūliau apsikeisti kontaktais. Ji sutiko. Įsivedžiau. Draugiškai apsikabinome, dar kartą vienas kitam nusišypsojome ir atsisveikinome. Nueidamas pagalvojau, koks klaidingas gali būti pirmas įspūdis. Jei mergina įspūdingo grožio, tai dar nereiškia, kad ji bus užrietusi nosį, nedraugiška ir šalta.
