Per radiją pranešė, kad nuo rytojaus orai subjurs. Dar geriau- dviem savaitėm ar panašiai. Ok. Ok.. Dvi dienas trukęs pavasaris irgi neblogai. Geriau nei nieko. Nutariau nepraleist tokios reto gražumo dienos ir po pietų išlyst į miestą. Kas žino kada vėl nuskils paslampinėt gatvėm tokiu geru oru. Pasukau „Šokėjui”. Šį kartą atsisakė eit kartu. Ok, kitą kart 🙂
-„Kaip visada?”- išgirstu klausimą kavinėj.
-Taip.
Netrukus po nosim garuoja pusė litro juodos kaip smala kavos. Apsidairau. Kavinėj nei vienos dėmesio vertos patelės. Su kavos puoduku rankoj išvirstu pro duris ir išsidrebiu ant suoliuko. Pro šalį lėtai žingsniuoja „kažkas įdomaus”. Liekna, aukšta… ir turinti savotišką stiliuką. Akį tikrai patraukia, nors tai ir ne veidas kurio ieškau. Languotos kelnės, tašiukas, apsiūtas „home made” kutais, nenusakoma šukuosena ir dar koks šimtas smulkių detalių, kurių gausybėj paklysta akys. Kelių sekundžių žvilgsnių karas, kurį laimiu. Megstu tokius „karus”. Nuo jų ant širdies šilta 🙂
Pasisukęs į kitą pusę matau už poros suoliukų sėdintį „variantą”. Aukštakulniai ilgi batukai iki kelių, juodos pėdkelnės, juodas „miniukas”, trumpi rudi kailinukai ir retro stiliaus akinukai ant nosytės. Viskas puikiai tiko ir derėjo tarpusavy. Tai vertė ja žavėtis nuo pirmos minutės. Kelias minutes neišsiduodamas akies krašteliu ją seku. Galvoj mintis- baigiu kavą ir einu šnekėt. Bet tai kur tau! Ji jau keliasi ir nueidinėja! Net kavos nespėjau damušt. Keliuosi ir sparčiu žingsniu varau paskui. „Miniukas” pasirodo yra visai ne „miniukas”, o nėriniuoti šortukai vos dengiantys užpakaliuką. Valdymą staiga perėmė kita mano galva, o fantazija apie tuos šortukus nebetelpa smegenų likučiuose. Prisiveju, prisiderinu prie jos tempo ir einu visiškai šalia, tiesiog atvirai į ją žiūrėdamas ir besišypsodamas. Apsimeta, kad manęs nemato. Ir toliau nieko nesakau. Tiesiog einu šalia, žiūriu tiesiai į ją ir šypsausi nesakydamas nei žodžio. Po kelių sekundžių ji visdar apsimeta, kad manęs nėra. Matau, kad šį kart su savo pigiais juokeliais neprasisuksiu.
-Labas.
Nulis reakcijos. Manęs visdar nėra.
-Žinai, sako norint pradėt pokalbį reikia žinot daug visokių „pick-up lainų”, o man kaip tyčia nei vienas į galvą neateina..
Nusišypso, bet mano pusėn nė nežiūri.
-..kadangi nė vieno neatsimenu tai tiesiog pasakysiu, kad noriu su tavim susipažint.
Ji šypsosi dar labiau, ir pagaliau ją išgirstu.
-Ir kokiu tikslu?
-Nėra jokio tikslo. Graži diena, šilta, saulutė šviečia, o tu taip šypsaisi, kad nesusilaikiau nepriėjęs. Tiesiog noriu su tavim susipažint.
Čia situacija įgauna aštraus prieskonio. Ėjom gana sparčiai ir sulig žodžiais „…noriu su tavim susipažint” užkliūvu už lėtai gatve draifuojančio varianto „kažkas įdomaus”- kurią jau aprašiau anksčiau. Pralenkiam ją ir ji išgirsta dalį mudviejų pokalbio.
-„A…..”- ji pasako savo vardą.
-Malonu. Tai labai retas vardas. Net nežinau ar ką kada teko pažinot tokiu vardu. Tikrai išskirtinis ir gražus.
-Ačiū. O tavo?
– (Pasakau savo vardą).
-Irgi įdomus ir retas.
-Skubi?
-Aha, susitikt su draugu.
Jo jo jo, standartinė plokštelė, bet nepasiduodu.
-Toli?
-Nelabai. Prie katedros.
-Mokaisi?
-12 klase. Ruošiuosi stot į architektūrą.
….
Išgirdus apie 12 klasę mano entuziazmas pradėjo blėst ir valdymą pamažu vėl perėmė viršutinė galva. Bet pokalbis rišosi labai sklandžiai ir maloniai, nesinorėjo jo nutraukt, nors ir supratau kad su dvyliktoke nieko nebus. Po minutės išgelbėjau ją nuo pasibraidymo po balą. Riktelėjau „atsargiai!”, staigiai ir užtikrintai, lyg tai būtų mano mergina, apkabinau ją per liemenį, truputį stumtelėjau tolyn nuo balos ir atsitraukiau lėtai, lyg netyčia, ranka perbraukdamas jai nugarą. Kažkaip viskas gavosi natūraliai. Neplanavau to. Po šito apkabinimo kažkas pasikeitė. Dabar jau panelė „A” pradėjo į mane žiūrėt nuolat pro savo retro akinukus ir užvertė krūva klausimų. Nustebino toks iš niekur atsiradęs susidomėjimas. Tesėm pokalbį iki kol priėjom katedrą. Tik iš mandagumo pasiūliau kavos, nors jos gerti su dvyliktoke nežinau ar norėjau. Mandagiai atsisakė. Spaudimo nesudariau ir neįkalbinėjau. Tel numerio irgi neklausiau. Malonus pokalbis, stipriai pakėlęs nuotaiką. Gražiai atsisveikinom, dar mestelėjau jai komplimentą ir ji išsišiepus nuo ausies iki ausies nustriksėjo pas savo išsivaizduojamą draugą. Aš irgi tiesiog negalėjau nesišypsot.
Grįžtant prie geldos žvilgsniai vėl susikirto su „kažkas įdomaus” mergina languotom kelnėm, dreifuojančia kitoj gatvės pusėj. Šį kartą į šypseną nebeatsakė šypsena, tik metė paniekinamą žvilgsnį. Mirktelėjau ir ji dar labiau prarūgo. Nusisuko į vitrinas, tarsi ten būtų kas įdomaus. Moterys.. 😀
Sėdau į geldą ir lėtai riedėjau atgal į darbą. Paprastas ir malonus bendravimas su „neprieinamom fyfom” gydė geriau nei tikėjausi. Po truputį atstatinėjau sudaužytą pasitikėjimą ir „skriejau savoj orbitoj”. „Orbitoj”, turinčioj vis mažiau sąlyčio taškų su palikusia brangia mergina, prasimelavusiais dviveidžiais draugais, dulkinančiais mano nukabintas merginas ir kitais, tik ir išnaudot besistengenčiais pavydžiais suskiais, besipainiojančiais po kojų. Viskas atrodė taip toli ir tarsi užšąlo.
Reikėjo valios vėl prisiverst tuo užsiimt, bet dabar ir vėl pagavau kablį pick-up’int. Tai veikia kaip narkotikas. Dar dar ir dar. Pradedu nebejaust saiko kaip mažas vaikas pagaliau atsukęs uogienės stiklainį ir susiradęs patį didžiausią šaukštą 😀 Gal kitą kartą prisijungs ir „Šokėjas”.
Sėkmės
BLOGIS
