Šis žodis leido man netekti realybės jausmo. Tiksliau ne pats žodis, o jo teikiamos galimybės. Ta galimybė prieit prie merginos, kuria nepasinaudoja dauguma vaikinų. Pats priėimas paverčia tave unikaliu, nes tu jau nebe tas nepažįstamasis, kuris į ją tik žiurėjo ir mintyse pagalvojo, kad būtų gerai užkalbinti. Tu tampi tuo, kuris prieina,o ne tuo, kuris norėtų prieiti. Tarp to yra didelis skirtumas.
Įsivaizduokite: pamatote patinkančią merginą ir tai Jūsų akimirka, kuri truks gal kokias 3 ar 5 sekundes iki susipažinimo, kai ištarsite „labas”. Tačiau jei jos neužkalbinsite, tai gailėsitės visą vakarą. Ar galite patikėti, kad nepasinaudojote šansu tik dėl vidinio balso, kuris yra paveiktas baimių. Tikėti juo vadinasi gyventi apgaudinėjant save.
Tos baimės dažniausiai reiškiasi tokios ir panašiomis mintimis Jūsų galvoje :
– „O kas jei ji skuba ir aš ją sutrukdysiu. Ji supyks ir užvažiuos man rankinuku“.
Atsiminkite, tai tik spėjimai. Nepriėjęs niekada nesusižinosi kad taip tikrai nenutiks. Dvejonės, kurios tave blaško padaro tave nusivylusia vidutinybe.
Tą popietę aš tiesiog turėjau išsitraukti žarnas ir surišt jas į mazgą, kad negirdėčiau pašalinių minčių ir pagaliau užkalbinčiau. Taigi priėjau prie dviejų merginų. Pirma mergina bendravo šaltai, bet žinot ką? Tai manęs nesugniuždė, tiesiog pamaniau:
– „Tavo praradimas mažyte“.
Antra buvo humaniškesnė ir skyrė 25 sekundes savo brangaus laiko. Tiek man pakako, kad suprasčiau vieną paprastą dalyką:
– „Geriau netobulai pradėti nei tobulai delsti“.
Nuolatos kalbindamas paneles, turėdamas telefono adresų knygelę perpildytą numeriais galima tapti neprilygstamu šių laikų Kazanova, nuo kurio drebėtų visi jaunikiai. Bet tai tik pasirinkimo teisė.
gaila kad valtis neapvirto 🙂
Tada šios istorijos nebebūtų šiame puslapyje 🙂