Vincento pasikeitimo istorija

Sveiki, gerbiami patrauklusvyras.lt skaitytojai, aš esu Vincentas.

Tikiuosi labai nenuobodžiausite skaitydami apie mano vieną iš svarbiausių gyvenimų etapų. Tai gyvenimo etapas, kuriuo suvokiau ir išmokau tapti patraukliu vyru.

Visą šį tobulėjimo kelią aš vadinu Veneros Menais, dėl daugelio priežasčių, viena jų – noras išlikti paslaptyje ir sukelti merginos susidomėjimą. Kaip aš vadinu, Veneros Menas – tai tavo patrauklaus įvaizdžio kūrimas.

Būdamas 14 metų vieną karštą ir nenuspėjamą vasarą aš nesėkmingai „įsimylėjau“ mergaitę. Nežinodamas ką daryti aš tiesiog galvojau, kad reikia būti „geram“ berniukui, elgtis nuspėjamai ir paprastai, galvojant, kad tuomet ji atsakys tuo pačiu man.

Deja ne. Aš buvau šaltai atmestas ir sugėdintas. Blogiausia tai, kad aš pasijutau kažko ‘’netekęs’’, tarsi praradęs tai kas manyje buvo visą šį laiką. Per šį netekties jausmą aš dariau tai, ką bet koks emociškai pasimetęs paauglys darytų, – masiškai pradėjau internete ieškoti informacijos, kaip susirasti merginą, ką daryti, kad jos neprarastum.

Šis naršymas išėjo man į naudą. Taip aš atradau tobulėjančių vyrų bendruomenę. Visų jų bendras tikslas buvo pasikeisti. Šimtai vyrų iš kito pasaulio krašto kalbėjo apie tą vidinį potraukį, kurį mes visi turime, bet dėl visuomenės „primestų“ socialinių rėmų, visą tai pas mus yra užgožta. Aš suvokiau, jog visas mano patrauklumas yra giliai manyje, tačiau neatskleistas.

Tai suvokęs, aš visus tris metus dirbau su savo „vidiniu žaidimu’’ (inner game), skirdavau valandą per dieną savo paties tobulinimui ir patrauklumo kūrimui. Kai man suėjo 17, pradėjau gudriai patekinėti į klubus ir mėginti viską ką mokiausi.

Nuo pat pradžių nieko gero nebuvo, susimoviau neapsakomai daug ir pasigirti niekuo negalėjau. Kažkur giliai pasąmonėje girdėjau kaip pats sau sakiau: „nekvailiok durniau, čia ne tau, pažiūrėk į save – neturi pinigu, o tavo veidas atrodo toks sumautas tarsi karinis Bagdado žemėlapis. Pasiduok dabar, kol dar neužsigavai“.

Tačiau aš nesiklausiau.

Kaip užsispyręs kalės vaikas, kovojau prieš save patį ir judėjau į priekį. Skausmas buvo laikinas – šlovė amžina. Kritau septynis kartus – atsistojau aštuonis. Po kiek laiko atsigręžęs atgal, sunkiai patikėjau, kad čia – septyniolikos metų vaikėzas, sėdi klube ant sofos apsikabinęs dvi nuostabaus grožio lenkes ir su abiem leidžia puikiai laiką. Priekyje esantys tie patys vaikinai, „buvę aš“ tiesiog man pavydėjo. Savo primerktomis akutėmis pavydžiai žiūrėjo ir negalėjo patikėti, kaip toks vaikas, atėjęs vienas į klubą, dabar sėdi su dviem top modeliais.

Taip supratau, kad kartais mes paprasčiausiai limituojame patys save. Kad kartais mes save paverčiame aseksualiomis būtybėmis, per mūsų auklėjimą ir kitas įtakas mes paslepiame savo tikrą, nerealią, nuostabią, vyriškai patrauklią asmenybę, tik tam, kad kiti žmonės nepasijustų nesaugiai aplink mus.

Be abejonės, kad ir kas tu esi, kad ir kokius man neįsivaizduojamus sunkumus tu turėjai su merginom ir apskritai gyvenime, aš žinau, kad giliai viduje esi patrauklus vyras, galintis įveikti visas šias socialines baimes. Nei vienas mes negimėme būdamas patraukliu, patrauklumo mes išmokome.

Ieškodamas tokių vyrų kaip aš, atradau Šokėją ir daug kitų, kurie eina tokiu pačiu gyvenimo keliu. Mes padėjom vienas kitam, kartu spyrėm vienas kitam į šikną.

Todėl žinok, kad tu – nesi vienas.
Dėkui už jūsų laiką ir tikiuosi, kad mes dar susipažinsim.

Vincentas