Kodėl nepatinku vyrams? I dalis

kodėl nepatinku vyramsPas Patrauklus Vyras atvykau dėl mane ištikusių problemų. Jeigu jos atrodo juokingos, kai tau 17, tai ima varyti į neviltį, kai tau sueina 25- eri… Ieškodama sprendimo, nardžiau po vyrų ir moterų santykius aptariančius tinklapius, bet ten – vien banalūs plepalai, dažniausiai visiškai nesusiję su praktika. Netikėtai suradau šį puslapį ir palikau žinutę. Nustebau, kai kitą dieną paskambino vaikinas ir paprašė apibūdinti savo problemas. Buvo juokinga ir kiek gėda, bet surizikavau ir nuvykau pas jį.

O problema paprasta: „Kodėl nepatinku vyrams?“ Man 25 metai ir niekada gyvenime neturėjau vaikino. Nepaisant to, kad tikrai daug vyrų – gatvėje, baruose, išvykose, vakarėliuose – nori su manimi susipažinti, sako komplimentus, giria išvaizdą. Apsikeičiame numeriais. Tačiau po pirmo pasimatymo „pažintys“ baigiasi. Kam papasakoju, išpučia akis: kaip tokia mergina gali būti vieniša, kur jie žiūri? Bandau paklausti ir šiaip sutiktų vyrų, kame gali būti problema, sako, kad viskas gerai, esu graži, puikiai bendrauju. Tuo galima patikėti po dviejų nesėkmingų pasimatymų, bet ne po penkiolikos ir daugiau. Kitaip sakant, norinčių su manimi susipažinti vyriškių man niekada netrūko, bet beveik niekada nebuvo tų, kurie norėtų pratęsti pažintį arba ji neperaugdavo į draugystę…

Atrodo, kad pasimatymų metu elgiuosi normaliai: kalbame lengvomis temomis – apie orą, pomėgius, apie jokius įsipareigojimus neužsimenu. Pati daug nešneku, kalbėti leidžiu vyrui, kuris paprastai kalba labai daug, net ir norėdama nelabai įsiterpsi J Kartais išgirstu, kad esu graži, kad norėtų susitikti dar kartą. Po to – tyla. Draugai bando sakyti, kad esu senamadiška, kad reikia parašyti pirmai, pakviesti. Ne vieną kviečiau ir į kiną, ir pasivaikščioti, ir net pas save į namus – atrašo, kad  „galėsiu tai ryt, tai poryt, tai po savaitės“, sako, kad, yra kitame mieste arba labai užsiėmę. Po tos savaitės parašau vėl ir „negali“. Patys neatsiranda. Vienas, buvo, per pasimatymą iš karto kvietė susitikti kitą dieną, atsakiau, kad gerai, bet kitą dieną jis neatsirado. Praėjus trims savaitėms, kai iš jo nebuvo jokių gyvybės ženklų, pamaniau paklausti, kuo nepatikau – gi reikia sužinoti priežastį, kas manyje negerai. Jis pasakė – kas čia per klausimas, viskas gerai, kodėl nusprendei, kad nepatikai, aš buvau išvykęs. Bet po to neatsirado.

Suprantu, turi kitas ir taip toliau – bet visos aplinkinės merginos, kiek jų pažįstu, turi antrąsias puses, tai ar tie vyrai „turi kitas“ tik man? Taip, gal pasimatymų metu „neužkabinu“, bet juk mano draugės, kiek pakalbi, irgi jokių „fokusų“ nedaro, o su vyrais elgiasi natūraliai – jie natūraliai skambina, toliau kviečia susitikti.  Tad peršasi viena mintis – esu nepatraukli J Kas pažįsta mane, pasijuoktų, bet praktika, nori nenori, ima rodyti, kad tai tiesa. Jau imu galvoti, kad mane kažkas užkeikė. Sunkiausia yra ne pati nesėkmė, bet tai, kad nežinai jos priežasčių, todėl jautiesi kaip kokiose neišpinamose pinklėse, užburtame rate: jei kuris vyras pasakytų: „Tu atstumi dėl to ir dėl to“ – tik padėkočiau, bet baisiausia, kai visi tik stebisi, kaip aš TOKIA MERGINA galiu būt vieniša ir aiškina, kad sutiksiu „man skirtą“.

Su vaikinais nesisekė juo nuo paauglystės. Kaip visada – begalės pažinčių ir trumpų susitikimų po 1-2 kartus. Mokyklos šokiuose išvesdavo šokti, po to – viso gero. Arba nusižiūrėdavo mokyklos koridoriuose. Kol susirasdavo kitą. „Vieno-dviejų pasimatymų“ santykiai kartojasi jau beveik dešimt metų – nuo tada, kai apskritai pradėjau darytis moterimi.

Aišku, buvo ir vienas kitas toks, kuris po pirmos pažinties „atsirasdavo“ ir tiesiog įkyriai skambinėdavo. Bet jie man nepatiko. Dėl įvairių priežasčių. Juk normalu, kad netraukia kiekvienas. Negi turėčiau save versti, prievartauti? Paprastai tai buvo tam tikro tipo vyrai, kuriuos žino visos moterys ir apie kuriuos pasikalba – tai toks vyrų tipas, kuriems dėl įvairių priežasčių labai nesiseka su moterimis, todėl jie, liaudiškai sakant, „kabina visas iš eilės“. Iš tokių vyrų jauti didelį spaudimą, jauti, kad jam „mirtinai“ reikia bet kokios moters (bet kokios, o ne būtent tavęs). Tai buvo, pavyzdžiui, toks 27 m. vaikinas, kuris po dviejų susitikimų draugų kompanijoje, pradėjo man rašyti žinutes ir prisipažinėti meilę iš pirmo žvilgsnio. Kažką dar rašė apie žvaigždes, apie tai, kaip niekada negalės manęs pamiršti ir norėjo pasirodyti romantiškas. Mane tai sukrėtė, nes tai atrodė labai nenatūraliai, nes su tuo žmogumi net kalbos apie jokias simpatijas vienas kitam, jokio flirto vienas kito atžvilgiu. Po dviejų mėnesių tą patį jis rašė mano draugei – net sakinių formuluočių nepakeitė. Beveik tokiomis pat frazėmis. Po pusės metų klasiokei. Po to klasiokės draugei. Jau gal šešeri metai kaip jį pažįstu, o jis kaip vienas, taip vienas, niekas nėra matę jo su mergina. Jaučiasi jo nepasitikėjimas savimi – jis niekada neturi nuomonės, pritaria viskam, ką besakytum, be to, įsižiūrėjęs merginą neatsistuoja jai, nerodo dėmesio, o iškart, net neišsiaiškinęs, ar ta mergina jaučia jam nors kiek simpatijos, rašo žinutes apie tai, kaip ją „įsimylėjo“. Toks elgesys labai atstumia.

Neseniai susipažinau ir su kitu – paprašė telefono numerio troleibuse. Mane kaip medus traukia drąsus ir iniciatyvūs vyrai, todėl atsakyti tokiam, kuris išdrįso mane užkalbinti tokioje vietoje, tiesiog negalėjau J Buvau su juo susitikusi tris kartus, jis elgėsi labai keistai – kalbėjo tik apie tai, kokie stilingi yra jo batai ir striukė, kokie turtingi jo tėvai ir kokie įžymūs jo giminaičiai. Elgėsi gana iššaukiančiai – ne kalbėdavo, o rėkdavo troleibuse ir kavinėje, rėkdavo ant žmonių, pavyzdžiui, kai troleibuse mergina neužleido jam vietos. Nuo jo sklido negatyvios emocijos: aiškino, kaip jis dešimt metų pragyveno Amerikoje ir grįžęs mato, kokie visi lietuviai vyrai netikę, nevykėliai, „lopai“, nemoka elgtis su moterimis. Kitaip tariant, labai atstumiančiais būdais reklamavo save. Per pirmą pasimatymą kalbėjo apie tai, kaip savo merginai pirkdavo higieninius  paketus ir pristatė tai kaip ypatingą savo drąsos įrodymą. Net nereaguodamas į mane,  staigiai puldavo ir kone per prievartą mane apkabindavo, per antrą pasimatymą per prievartą puolė bučiuoti – na, elgėsi agresyviai. Suprantu, kad tai galima daryti subtiliai, bet su tokia agresija… Aš jį tiesiog stūmiau nuo savęs, o jis nereagavo J Per antrą pasimatymą prisipažino, kad visos su juo nori būti „tik draugais“, kad turi autizmo sutrikimą ir vaikšto pas psichiatrą (manau, tas prisipažinimas buvo didelė klaida, nes tokių dalykų nereikia sakyti pažinties pradžioj). Tada supratau, kodėl jis toks keistas,  bet gi nepriversiu savęs jausti jam potraukio.  Iš mano pusės nebuvo net kalbos apie jokią simpatiją, tik kaip draugai išgėrėme alaus, bet po trijų susitikimų jis man paskambino ir pasiūlė kartu gyventi. Kitaip tariant, elgėsi visiškai neadekvačiai. O susitikinėjau su juo iš nevilties – galvojau, kad gal per laiką pradės patikti, kai man taip nesiseka… Bet išėjo „atvirkštinis rezultatas“.

Šitie vyrai buvo vieninteliai, kurie galbūt būtų norėję su manimi užmegzti artimesnį bendravimą, nes mūsų ryšys nenutrūko po vieno pasimatymo. Kodėl apie juos rašau? Tiesiog bandau išaiškinti, kodėl jie man nepatiko. Buvo toks pasirinkimas.

Eikite skaityti antrąją dalį. Ją rasite štai čia

Patrauklumas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Seminarų Naujienos


  • Krepšelis

  • NAUJAS DVD!!! Kaip suvilioti merginas kai tau 40-60 metų

  • Kaip susipažinti su mergina centre ir įtraukti ją į santykius

  • Susitikimai Gyvai

    susitikimai gyvai kaune 2
  • Kaip Pasitikėti Savimi – Turėti Milijardierių Klientų ir Svajonių Moterį

  • Sek mus Facebooke!


Jūsų naršyklė nepalaikoma. Rekomenduojame naudote Google Chrome.
X